Exhibits

Prasidėjusios 1924 m. ir tapusios tradicija, Lietuvos dainų šventės puoselėja kūrybinę saviraišką, meilę tėvynei, tautos solidarumą. 1990 metais vykusi XIII Lietuvos tautinės dainų šventė buvo pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Joje dalyvavo gausus būrys Telšių miesto ir rajono meno kolektyvų: dainų ir šokių ansamblis „Mastis“, Ligoninės moterų choras, Telšių rajono kooperatyvo moterų choras, Varnių mišrus choras ir kt.
Virtualioje parodoje „Dainuoju Lietuvą“ pristatoma Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos fotografo Mečislovo Šilinsko fotografijų kolekcijos dalis, kurioje užfiksuotos XIII Lietuvos tautinės dainų šventės akimirkos.

Starded in 1924 and become a tradition Lithuania National song festival foster self-express creativity love for your country and nation solidarity. In 1990 the XIIIth Lithuania National song festival was the first one after the restoration of independence. In that year festival many collectives from Telsiai participated: Songs and dances collective “Mastis”, Hospital women choir, Telsiai district cooperative women choir, Varniai mixed choir and others.
In this virtual exhibition “Sing Lithuania” will be presented part of the photographer Mečislovas Šilinskas photos collection from XIII Lithuania National song festival his that keepinh Samogiatians museum “Alka”.

Algirdo Kazragio sesuo Doloresa Kazragytė, aktorė, eseistė ir dramaturgė, antrojo pasaulinio karo metais gimusi Gari kaime Jaroslavlio srityje, savo esė knygoje „Tiltas be turėklų“ apie brolį Algirdą (šeimoje vadinamą Aleliu) rašė: „Tai buvo žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ir jaunystę, turėjęs jautrią sielą, pasiruošusią daryti tik gera, ieškančią teisybės, užjaučiančią silpnuosius, nelaiminguosius. Jo gyvenimas – tai gyvenimas žmogaus, nesukūrusio nieko ypatinga, kad išliktų būsimoms kartoms. Bet žmonėms, su kuriais bendravo, kuriuos mylėjo, kuriems padėjo, jis paliko pėdsaką, kuris su metais ne tik neblėsta, o tarytum ryškėja, gilėja, įgauna vis didesnę reikšmę. […] Ir Germanto ežeras, Žemaitijos kalvos ir miškai tapo man Tėvyne Alio dėka. Aš supratau, kas tai yra savas kraštas, sava žemė. Žemaitija man ne šiaip brangi, o įstrigo į mano sąmonę, į mano širdį nusvirusiom aviečių uogom, žibutės mėliu, Germanto raibuliavimu, jūros didybe… Žemaitiška kalba man tapo vienintelė, brangi, neapsakomai tikra, temperamentinga ir švelni, nes brolis niekada jos nesigėdijo ir nesivaržė kalbėti žemaitiškai“.

Virtualioje parodoje „Nepriklausomybės ženklai“, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, apžvelgiami kai kurie pagrindiniai tarpukario Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir gyvenimo akcentai. Kiekvieną joje esantį eksponatą galime įvardinti kaip simbolinį Lietuvos valstybės ženklą. Vieni jų mena dar tik būsimą Vasario 16-osios akto signatarą Stanislovą Narutavičių, sudėtingą kelią iki Nepriklausomybės akto ir valstybės pripažinimo, kiti žymi Nepriklausomybės kovas bei paramą, įvertinimą jų dalyviams, įamžintus trečiuosiuose drąsiai galime vadinti tikrais atkurtos tarpukario Lietuvos valstybės simboliais: pirmasis valstybės prezidentas, Lietuvos respublikos pasas, Steigiamasis Seimas, nacionalinė valiuta – litas. Pasirodo net mažu atviruku apie atkurtą valstybę galima pasakyti labai daug – jame sutelpa pagrindiniai simboliai: valstybės ir istorinė vėliavos, herbas, keletas himno eilučių. Prisimename išskirtines asmenybes, nuveiktus darbus ir įvykius, rizikingą Klaipėdos sukilimą, iš istorinės perspektyvos žvelgiant labai dviprasmišką taip ilgai trokšto Vilniaus atgavimą… Paroda užbaigiama Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimų (daugiausia pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio) vaizdais bei kitais eksponatais.

2017 m. kovo 1 d. minime žymaus telšiškio Prano Genio 115-ąsias gimimo metines. Trumpą jo gyvenimo kelią žymi šios datos: gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnų kaime netoli Telšių bajorų šeimoje. 1924 m. baigęs Telšių gimnaziją, dirbo mokytoju Mažeikiuose ir Ukmergėje, studijavo Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete, bet pablogėjus sveikatai, grįžo į tėviškę. 1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Senovės Mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936-1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes. 1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų, bandė kurti muziejų Plungėje, 1951 m. sovietų valdžios areštuotas, 1952 m. mirė Macikų lageryje.
Be poilsio dirbdamas Žemaitijos ir visos Lietuvos visuomenės naudai, Pranas Genys netausojo savęs. Gelbėdamas kultūros vertybes nuo sunaikinimo, jis pats buvo sovietų okupantų sunaikintas.
Trumpos biografijos, prasmingo gyvenimo ir tragiško likimo žmogui skirta ši virtuali paroda.