Exhibits

Verpimas – vienas seniausių ir garbingiausių moters užsiėmimų Lietuvoje. Ilgą laiką tam buvo naudojamos verpstės, tačiau Žemaitijoje jos nebuvo populiarios. Kai 1533 m. Vokietijoje buvo išrastas verpimo ratelis, verpimas tapo žymiai spartesniu. XVIII a. verpimo ratelį savo raštuose jau mini Kristijonas Donelaitis. Verpimo ratelių (žemaitiškai – kalvaratų) puošniausia dalis yra prieverpstė, dar vadinama privarpte, kuodelike, verpstele, prievarte, prieverpstėle. Ant jos buvo pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, kurį prismeigdavo puošniu smeigtuku.
Daugumos prieverpsčių plokštuma buvo puošiama geometrinių raštų kompozicijomis. Jas išpjaustinėdavo kontūrine linijine, reljefine gilumine ar iškiliąja technika. Rečiau buvo puošiamos spausdintine deginimo bei inkrustavimo technika. Dažnai vienoje prieverpstėje buvo taikomos kelios pjaustinėjimo technikos. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis prieverpsčių ornamentikoje išskyrė keturias pagrindines grupes: prieverpsčių paviršių dengia trikampiai dantukai, laužytos linijos, brūkšneliai, tinkleliai, šešiakampės ir daugiakampės segmentinės žvaigždės, eglutės, kryželiai, riestiniai; vyrauja širdies ir taurės motyvai; vyrauja augaliniai ir vazų motyvai; vyrauja gyvuliniai motyvai.

Muziejuje sukauptas nemažas liturginės ir buitinės-dekoratyvinės tekstilės rinkinys, kurio fragmentus-miniatiūras pristatome šioje parodoje. Liturginės tekstilės forma ir puošyba siejasi su ypatinga, įvairiai interpretuojama simbolika, liturginiai elementai persipina su stilizuotais liaudiškais motyvais. Tekstilė puošta šventųjų atvaizdais, Eucharistiją simbolizuojančiais motyvais, abreviatūromis, hierogramomis. Iki XIX a. specialiai liturginiams rūbams skirtų audinių nebuvo. Liturginiai apdarai buvo siūdinami iš Europos ir Lietuvos manufaktūrose išaustų pasaulietiniams rūbams skirtų audinių: šilko, aksomo, brokato, damasto, plonos vilnos ir gelumbės. Vėliau pramoniniu būdu pradėta gaminti audinius, puoštus eucharistinių (kviečių varpų, vynuogių kekių), kitų simbolinę reikšmę turinčių augalų (rožių, lelijų), stilizuotų ornamentų su įkomponuotais kryželiais ir kitokiais motyvais. XX a. buitinė – dekoratyvinė tekstilė tai pavienių asmenų perduotos lovatiesės, kilimėliai, staltiesės, rankšluosčiai, pagalvėlės, užvalkalai, juostos, servetėlės bei nėriniai kamžoms, altorių užtiesalams dekoruoti.

Rankšluostinės lietuvio buityje paplito nuo XIX a. Tai dekoratyvinė, nesudėtingos konstrukcijos puošmena, kabinama ant galinės arba šoninės gyvenamosios patalpos sienos netoli stalo. Žemaičių muziejaus „Alka“ rankšluostinių kolekcijoje eksponatai iš Telšių, Plungės, Skuodo, Akmenės, Mažeikių ir Kelmės rajonų. 2015 m. Žemaičių muziejuje „Alka“ vykdant projektą, finansuojamą Lietuvos Kultūros tarybos lėšomis, „Skaitmenintas kultūros paveldas. Praeitis – ateičiai“, ypač daug dėmesio skirta Etninografinių regionų metams ir Žemaitiją atspindintiems paveldo objektams. Virtualią parodą „Rankšluostinės“ rengė muziejininkė – skaitmenintoja Loreta Norvaišienė ir Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Rimkuvienė.