2019 metais minime Žemaitijos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-ąsias metines. Žemaitijos istorija neatsiejama nuo žemaičių kalbos (tarmės). Šioje parodoje pristatome dalį Žemaičių muziejaus „Alka“ senųjų spaudinių fonde saugomų žemaitiškų knygelių. Prie žemaičių tarmės susiformavimo ir įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių inteligentai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kiti. Labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių tarmės pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.

Muziejaus senųjų spaudinių fonde sukaupta per 2000 vnt. lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys  yra Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir jo aplinkoje dirbusių dvasininkų – Vincento Juzumo, Jeronimo Račkausko, Antano Savickio, Kazimiero Skrodzkio, Felikso Vareikos ir kt. autorių, gyvenusių ir kūrusių žemaičių krašte, katalikiško turinio knygelės.

Iš pirmo žvilgsnio šių knygelių kalba atrodo esanti netaisyklinga, pilna svetimžodžių, bažnytinių frazeologizmų, naudotasi lenkiška abėcėle. Tačiau turime neužmiršti, kad prieš daugiau kaip pusantro šimto metų mūsų proseneliams šios knygelės buvo vienintelis rašto, krikščionybės tiesų ir istorijos mokslo šaltinis, atspausdintas jų pažįstama šnekamąja kalba.

Nedidelio formato ir apimties knygelės, taupant ir apsaugant nuo sunykimo, po kelias buvo įrišamos į vienus odinius viršelius (konvoliutus). Šie eksponatai į muziejų pateko etnografinių ekspedicijų metu 1958-1990 metais iš Telšių, Alsėdžių, Plungės. Daug senųjų spaudinių fondo leidinių 1970-1990 m. surinko ir perdavė muziejui kraštotyrininkas Konstantinas Bružas (1912-2005) iš Žemaičių Kalvarijos.