Pranciškus Smuglevičius (1745 – 1807) – žymiausias klasicizmo menininkas Lietuvoje. Mokėsi Varšuvos jėzuitų kolegijoje, o tapybos pas savo tėvą, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III rūmų tapytoją. 1785 m. atvyko į Vilnių vyskupo Ignaco Jokūbo Masalskio kvietimu tapyti paveikslų restauruojamai Katedrai. 1786-1797 m. dailininkas gyveno Varšuvoje, kur įkūrė dailės mokyklą. 1797 m. LDK kanclerio Joakimo Chreptavičiaus kvietimu atvyko į Vilnių ir Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje (vėliau Vilniaus universitete) įkūrė Piešimo ir tapybos katedrą, netrukus buvo išrinktas profesoriumi. Pranciškus Smuglevičius tapo vienu garsiausių lietuvių dailininkų, gavusių ATR karaliaus Stanislovo Augustino Poniatovskio protekciją ir remiamų LDK iždo, – jis nuo 1765 m. mokėsi Šv. Luko akademijoje Romoje, kur nuo pat pradžių pasižymėjo kaip ypatingai gabus studentas ir, popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse, pelnė I premiją. Šv. Luko akademijoje Pranciškus Smuglevičius kūrė tuo metu nauju ir dominuojančiu neoklasicizmo stiliumi. Tai tapo paskata ir P. Smuglevičiaus išgarsėjimui. Tuo metu, esant dideliam susidomėjimui senovės Antikos istorija, Romoje buvo griežtai saugomas bet koks senovės artefaktų išvežimas, todėl daug keliautojų ir mokslininkų plūdę į Romą siekė įsigyti bent neseniai sukurtą meno kūrinį. Be to, Romoje buvo leidžiama laisvai prieiti prie archeologinių kasinėjimų ir dailininkai galėdavo kurti iš natūros. Tai lėmė ir Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybos stilių. Vertinamas kaip piešėjas ir tapytojas, Pranciškus Smuglevičius suartėjo ir bendradarbiavo su archeologais, antikvarais ir kolekcionieriais (Winckelmannu, Jamesu Byresu), patraukė iliustruotų knygų ir grafikos atspaudų leidėjų dėmesį.

Šioje parodoje yra trisdešimt šventųjų ir Lietuvos bei Lenkijos didikų portetų, skirtų susipažinti su šio menininko kūrybos technika bei religiniu ir istoriniu siužetu. Šio menininko kūryba aktuali ir šiomis dienomis. P. Smuglevičiaus portretams būdinga meistriška kompozicija, tikslus piešinys, aiški, apibendrinta forma, subtili šviesokaita. Dailininkas paliko didelį kiekį savo paveikslų, kurie prisideda prie Lietuvos kultūros ir visuomenės identiteto kūrimo.