Verpimas – vienas seniausių ir garbingiausių moters užsiėmimų Lietuvoje. Pasak archeologės prof. Ramutės Rimantienės, verpimas buvo žinomas jau akmens amžiuje. Ilgą laiką tam buvo naudojamos verpstės, tačiau Žemaitijoje jos naudotos retai. Kai 1533 m. Vokietijoje buvo išrastas verpimo ratelis, verpimas tapo žymiai spartesniu. XVIII a. verpimo ratelį savo raštuose jau mini Kristijonas Donelaitis. Verpimo ratelių (žemaitiškai – kalvaratų) puošniausia dalis yra prieverpstė, dar vadinama privarpte, kuodelike, verpstele, prievarte, prieverpstėle. Ant jos buvo pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, kurį prismeigdavo puošniu smeigtuku.
Daugumos prieverpsčių plokštuma buvo puošiama geometrinių raštų kompozicijomis. Jas išpjaustinėdavo kontūrine linijine, reljefine gilumine ar iškiliąja technika. Rečiau buvo puošiamos spausdintine deginimo bei inkrustavimo technika. Dažnai vienoje prieverpstėje buvo taikomos kelios pjaustinėjimo technikos. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis prieverpsčių ornamentikoje išskyrė keturias pagrindines grupes: prieverpsčių paviršių dengia trikampiai dantukai, laužytos linijos, brūkšneliai, tinkleliai, šešiakampės ir daugiakampės segmentinės žvaigždės, eglutės, kryželiai, riestiniai; vyrauja širdies ir taurės motyvai; vyrauja augaliniai ir vazų motyvai; vyrauja gyvuliniai motyvai.
Žemaičių muziejuje „Alka“ prieverpsčių kolekcija pradėta rinkti įsikūrus Žemaičių senovės mėgėjų draugijai „Alka“. Labai simboliška, kad pirmas dvi kolekcijos prieverpstes 1931 m. sausio 2 d. padovanojo Juzefas Perkovskis, gyvenęs Džiuginėnuose, Gorskių dvare. Prieverpstes dailininkas užtiko pas Džiuginėnų kaimo piemenis. Dabar kolekcijoje saugomos 246 prieverpstės ir 28 smeigtukai kuodeliui pakabinti. Prieverpstės surinktos Telšių, Plungės, Mažeikių, Skuodo, Šilalės, Akmenės, Klaipėdos rajonuose. 72 prieverpstės paženklintos datomis. Seniausia prieverpstė datuojama 1804 m., naujausia – 1958 m. Kai kurių prieverpsčių drožimo datos nustatytos pagal pateikėjo suteiktą informaciją.
Prieverpsčių metrikos pasakoja apie jų sukūrimo istorijas, patekimą pas verpėją. Dažniausiai prieverpstes išdroždavo ir dovanodavo bernelis mergelei. Nors juos likimas ir išskirdavo, tačiau prieverpstę, kaip buvusios meilės atsiminimą, mergelė, kad ir ištekėjusi už kito, saugodavo savo kraičio skrynioje. Užaugus dukrai, motina jai prieverpstę perduodavo (dovanodavo). Jei dukros neturėjo, tada padovanodavo marčiai. Kartu su prieverpste buvo perduodamas graudus pasakojimas apie pirmąją meilę, žmonių bendravimą. Prieverpstės taip pat buvo paveldimos iš kartos į kartą, perkamos turguje arba įsigyjamos kartu su kalvaratu.
Virtuali paroda parengta pagal Žemaičių muziejaus „Alka“ katalogo „Prieverpstės ir rankšluostinės“ (2015) dalį „Prieverpstės Žemaičių muziejuje „Alka“ (sudarytoja – muziejaus direktorė Elvyra Spudytė).