Parodos anotacija

Literatas, vertėjas, satyrikas Algirdas Kazragis gimė 1928 m. balandžio 28 d. Darbėnuose, Kretingos raj. Eilėraščius pradėjo rašyti būdamas 13 metų. Pirmąkart jo eilėraštis „Taikos rytmetys“ išspausdintas „Valstiečių laikraštyje“ 1945 m. birželio mėn. J. Uosio slapyvardžiu. Mokydamasis Telšių Žemaitės gimnazijoje redagavo gimnazijos sienlaikraštį „Laisvos valandos“, rinko tautosaką, vėliau ją panaudojo kurdamas „Ežerėlio pasakas“, taip ir likusias rankraštyje.
Antrojo pasaulinio karo metais keturiolikmetis Algirdas kartu su vienuolikmete seserimi Gražina glaudėsi pas močiutę Mosėdyje. Kad jų tėvai gyvi, vaikai sužinojo tik karo pabaigoje.
Nors gimnazijoje ėjo komjaunimo organizacijos sekretoriaus pareigas, studijuodamas universitete Algirdas Kazragis išstojo iš komjaunimo organizacijos: 1949 m. viešame Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto susirinkime padėjo komjaunuolio bilietą, išėjo iš universiteto, nuo persekiojimų slapstėsi Klaipėdoje pas buvusį Žemaitės gimnazijos direktorių ir lietuvių kalbos mokytoją Steponą Skeivį. Šis įvykis pablogino ir taip silpną Algirdo sveikatą.
Studijos Vilniaus universitete Algirdą Kazragį suvedė su poetais Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu. Rašytojo Vinco Mykolaičio–Putino patarimas jaunajam literatui buvo mokytis daugiau kalbų ir didžiuosius poetus skaityti originalo kalba. Paklausus apie gyvenimo prasmę rašytojas atsakęs: „Visada reikia klausyti savo sąžinės balso. Jei sąžinė bus rami – blogu keliu nenueisi. O dėl gyvenimo tikslo ir prasmės – ką gi? Tą mįslę sprendžia tūkstančius metų. Gyvenimo prasmė – pasiaukojime kitų labui“.
1953 m. baigęs lituanistiką Vilniaus universitete, Algirdas Kazragis kurį laiką mokytojavo Kretingalėje, vėliau įsidarbino Telšių laikraščio redakcijoje. Čia ir prabėgo trumpas, bet pilnas kūrybinių ieškojimų Algirdo gyvenimas. Jo kūrybinį palikimą sudaro išspausdinta brošiūra apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje „Smurtu ir klasta“ (1966), kraštotyros apybraižos „Žemaičių kalneliais“ (1968), prozos vaizdelių rinkinys „Ką slepia gelmė: vaikystės vaizdeliai“ (1969); išversti iš rusų kalbos romanai: D. Dimovo „Pasmerktos sielos“ (1965), Š. Rankovičiaus „Girių karalius“ (1966), J. Lavrovo apysaka „Susitikimas su stebuklu“ (1967), R. Kimo „Vaiduoklių mokykla“ iš serijos „Drąsiųjų keliai“ (1970), periodinėje spaudoje publikuoti apsakymai, eilėraščiai, humoreskos, straipsniai, satyriniai vaizdeliai, pjesė „Žentelis“ (rinkinyje „Ilgi ilgi metai“, 1971). Ypač populiarus jo žemaitiškas kūrinys „Pjaun ba peilė, dor ba īlas“ arba eilėraštis apie Vaškė Ontė.
Mirė Algirdas Kazragis 1969 m. balandžio 24 d. Telšiuose.
Didžioji jo rankraštinio kūrybinio palikimo dalis saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“.