Margutis – gamtos prisikėlimo, gyvybės atsiradimo, gyvenimo atsinaujinimo, augmenijos gimimo, jos žydėjimo ir vaisingumo simbolis. Buvo tikima, kad jis gali išgydyti ligas, apsaugoti nuo blogų jėgų. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė išrašytus įvairiais raštais kiaušinius.
Kaip teigia prof. Libertas Klimka, pats Velykų margutis su krikščionybe neturi nieko bendro. Jis šventinamas bažnyčioje, bet kaip eilinis maisto produktas, mums kažkada buvo pasaulio modelis. Margučio raštai – ornamentai turėjo simbolines, magines reikšmes. Ant margučio išrašytos saulutės – kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės – kad laukams užtektų šviesos ir naktį, žalčio motyvas (S raidės ornamentas) – kad pabustų gyvybė, ratas – apsauga nuo piktųjų dvasių, trikampis – kad pakaktų vandens, būtų geras derliu, rombas su taškeliu viduryje simbolizavo vaisingumą, kvadratas – gyvenamąją vietą ir t.t. Margučio spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę: žalia reiškė augimą, sveikatą, juoda – žemę, gausumą, pilnatvę, mėlyna – dangų, palaimą, raudona – gimimą, gyvenimą, energiją, visko pradžią, vaisingumą, atgimimą, geltona, ruda – šviesą, derlių, šilumą.
Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose saugomi beveik pusantro tūkstančio margučių. Tai – surinkti, pačių marginti, dovanoti Telšių, Kuršėnų, Šiaulių, Šilalės, Plungės miestų ir rajonų gyventojų margučiai.
Gausiausia – Vincentos Juškevičienės (1923–2013) XX a. pab. – XXI a. pr. sukurtų margučių kolekcija. Ją sudaro 842 dažais marginti margučiai. Tautodailininkė atrado savitą marginimo būdą. Nuolatinės motyvų ir spalvos paieškos menininkei leido sukurti labai įvairių margučių ornamentų kompozicijų. Nuo tradicinių, per amžius tobulinamų geometrinių ir augalinių ornamentų iki šiuolaikinių, stilizuotų, asimetriškų, visą margučio plotą užpildančių motyvų.

Parodą rengė vyr. muziejininkė Salomėja Udovičienė ir muziejininkė-skaitmenintoja Loreta Norvaišienė