Parodą parengė – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 3 kurso Kultūrinės informacijos ir komunikacijos bei Paveldo komunikacijos specialybių studentai

Parodos anotacija

Audimas – viena iš pagrindinių technikų tarp lietuvių liaudės amatų. Lietuvoje nuo seno austi tiek balti,tiek spalvoti audiniai, naudojami rūbams, rankšluosčiams, patalynei ar staltiesėms. Jau II a. kapinynuose yra randama kanapinių, lininių ar vilnonių audeklų. Nustatyta, kad dauguma jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo naudojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės – vasariniams darbo drabužiams, maišams.

Audžiama buvo tiek namų sąlygomis vertikaliosiomis staklėmis, tiek vėliau jau ir mechaninėmis staklėmis – plečiantis tekstilės pramonei. Lietuvių liaudės drabužiai yra vienas iš puikių šio amato pavyzdžių – įvairaus amžiaus lietuvaičių rūbus visada puošia tiek kasdieniai, tiek puošnūs austi aprangos elementai, tokie kaip: nuometai, dailių raštų juostos, prijuostės ar sijonai. Austos juostos taip pat puošdavo ir vyrų lietuvių aprangą, tapdavo pagrindiniu aprangos akcentu.
Lietuvių kultūroje audimas yra tradicija šeimose ugdoma nuo mažens. Tradiciškai šio amato yra mokomos šeimos moterys. Merginos piemenaudamos ausdavo juosteles paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčių, užvalkalų, paklodžių, lovatiesių – kraitį sukrauti reikėjo. Todėl nieko keisto, kad raštų norima buvo atrasti kuo įdomesnių, puošnesnių bei unikalių. Dažniausiai tradiciniai lietuvių liaudies raštai geometriniai, tačiau nevengiama ir augalinių elementų. Bendrai raštas nėra apkrautas detalėmis, turi aišku ritmą, yra techniškai įvairus, sudėtingas bei spalviškai darnus. Pagal audimo būdą audiniai yra skirstomi į keturias grupes: servetinius, rinktinius, kaišytinius ir diminius.

Šioje parodoje visas dėmesys yra skiriamas austoms lietuvių liaudies juostoms ir prijuostėms, tad verta kiek daugiau papasakoti būtent apie šias aprangos detales.
Prijuostė – viena iš seniausių moterų kostiumo dalių, be kurios vaikščioti būdavo laikoma tiesiog nepadoru. Visuose regionuose kasdienės prijuostės pasižymi languotu ar dryžuotu raštu, audžiamos dažniausiai iš lininių siūlų. Šventadieninės prijuostės – baltos, medvilninės. Prijuosčių pabaiga taip pat kartais užbaigiama kuteliais.
Juostos – taip pat itin senas lietuvių liaudies aprangos atributas dėvimas, kaip jau minėta, tiek vyrų, tiek moterų. Lietuviai juostomis dabindavo tiek plaukus, tiek susijuosdavo plačius marškinius ar sukneles. Mėgstamos juostų spalvos buvo žalia, raudona, violetinė bei geltona. Tiek juostų plotis, tiek ornamentas, tiek spalviniai deriniai skiriasi skiringose Lietuvos regionuose ir savaip identifikuoja kiekvieną kraštą ir jo žmonės.