Parodos anotacija

 

Kanklės – vienas išraiškingiausių lietuvių muzikos instrumentų, turintis akivaizdžių regioninių skirtumų. Kauno miesto muziejaus skyriaus P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje saugomos kanklės atspindi visą lietuviškų kanklių įvairovę ir senąsias Lietuvos kaimo muzikavimo tradicijas.
Tai − penkiastygės šiaurės rytų aukštaičių kanklės, dešimtstygės žemaičių kanklės, suvalkietiškos, pagamintos vieno iš paskutiniųjų Skriaudžių kanklių gamybos tradicijų tęsėjo – Kajetono Naudžiaus (1910–1993) – ir kiti nežinomų meistrų pagaminti instrumentai.
Didžiausią muziejaus fonduose saugomų kanklių kolekcijos dalį sudaro XX a. eksponatai. Tai − viso šimtmečio lietuvių muzikinės tradicijos raidos istorija, kurioje pastebimos dvi ryškesnės kryptys: kaimo tradicijų kaita XX a. ir miesto muzikinių tradicijų bei profesionalios tautinės muzikos formavimasis.
XIX a. pabaigoje − XX a. pradžioje Lietuvos kaimo muzikantai patys gamino jau nebe 9-12, o 15 ir daugiau stygų kankles. Pasikeitus kaimo meistrų galimybėms, kanklės dažniau buvo klijuojamos iš lentelių, o ne skobiamos, įstatomi metaliniai stygų veržikliai.
Kankliuota tiek namuose savo malonumui, tiek ir viešai. Į ansamblius buvo jungiami įvairūs turimi muzikos instrumentai: kanklės, gitara, mandolina, smuikas, klarnetas.
Kankliavimo tradicijos neišvengė Vakarų Europos kultūros įtakos. Nuo XIX a. II pusės Lietuvoje jau buvo žinomos vokiškos citros, kurios liaudies muzikantų dažnai buvo vadinamos lietuvišku vardu – „kanklės“. Kaune ir Šiauliuose atsirado pirmosios manufaktūros, kuriose buvo gaminami citros pavidalo instrumentai, platinami kankliavimo vadovėliai.
Muzikavimo vokiškos citros tipo instrumentais įtaka nesutrukdė išsaugoti esminių kankliavimo tradicijų ir pagrindinių kanklių konstrukcijos elementų: kankliuojant instrumentas dažniausiai laikomas trumposiomis stygomis arčiau savęs, o stygų veržikliai – kairėje pusėje (tuo tarpu kai citroms įprasta priešinga, veidrodinio atspindžio, konstrukcija). Įdomu ir tai, kad daugiastygėms liaudies kanklėms nebūdinga juoda spalva, kuri yra įprasta vokiškoms citroms.
XX amžiaus pradžioje ir viduryje, dėl Prano Puskunigio (1860–1946), Justino Strimaičio (1895−1960) ir kitų kanklininkų veiklos, visoje Lietuvoje išpopuliarėjo suvalkietiškos konstrukcijos (su apvaliu galu prie stygų laikiklio ir „rageliu“ prie stygų veržiklių) 15−21 (kartais ir sudvigubintų) stygų kanklės. Šios paplito visoje Lietuvoje, o itin išpopuliarėjo Aukštaitijoje, Panevėžio rajone. Suvalkietiškos konstrukcijos kanklėmis ir vokiškos citros tipo instrumentais XX a. pradžioje ir viduryje skambinta ir Dzūkijoje.
Kuriant koncertines kankles, taip pat remtasi suvalkietiškų kanklių konstrukcija. Nors, pridedant vis daugiau stygų, korpusas platėjo, pakito stygas laikanti konstrukcija, dar iki XX a. 7 dešimtmečio buvo gaminamos koncertinės kanklės su apvaliu galu, o suvalkietiškasis „ragelis“ išlikęs ir šiuolaikinėse koncertinėse kanklėse.