Šios parodos aktualumą pažymi kryptingai pateikiamo ir nagrinėjamo angelo vaizdinio lietuvių dailėje, apjungiant visų dailės šakų (skulptūros, grafikos ir tapybos) kūrinius. Parodos eksponatai taip pat atspindi skirtingų laikmečių tendencijas ir reprezentuoja kiek įmanoma daugiau angelo kaip objekto pateikčių mene.

Menas lydi žmogų nuo senų senovės, jo pagalba mes galime žinoti savo protėvių istoriją, pratęsti tradicijas ir papročius. Menininkai nuolatos siekia atvaizduoti mūsų jausmus ir mus  supantį pasaulį, dažnai atvaizduotos detalės turi didelę reikšmę ir prasmę visuomenei.Jau sena tradicija, kad krikščioniškoje šeimoje kur nors viešoje vietoje yra kryžius, religinis paveikslas ar statula. Namams ir šeimai tai yra palaimos ir ramybės simbolis. Būtent liturginis menas yra bene gerbtiniausias kitų meno išraiškų kontekste, o liturginė tematika viena seniausių vyraujančių dailės darbuose.

Angelo vaizdinys yra neatsiejamas nuo liturginio meno. Krikščionių religijoje jis yra minimas, kaip pusiau dieviška būtybė, pranašas, tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, turintis ne tik fizinį pavidalą, bet galintis būti nematomu. Senajame Testamente angelai minimi kaip vieninteliai Dievo tarnai, jo šeima. Jie perduoda Dievo žinią žmogui, vykdo žmogui palankius Dievo įsakymus. Taip pat labai dažnas Angelo Sargo atvaizdas, kuris pasitaiko ir tradicinėje liaudies skulptūroje ir tapybos bei grafikos darbuose. Jo, kaip asmens sergėtojo funkcija žmogui, rodos, turėjo būti aktuali ir artima. Jau pirmais krikščionybės amžiais gyvavo tikėjimas į Angelą Sargą (tai egzistavo graikų, persų ir kt. tautose). Jo įvaizdis formavosi italų renesanso tapyboje, o kultas išpopuliarėjo XVI-XVII a. dailėje. XIX a.

Lietuvių menininkams taip pat nesvetima liturginė tematika bei angelų vaizdavimas dailės kūriniuose. Ši virtuali paroda skirta supažindinti žiūrovą su angelo motyvu, jo vaizdavimo įvairiapusiškumu lietuvių dailėje (tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniuose).