Exhibits

Rokiškio krašto muziejus – pirmasis muziejus Lietuvoje, įsikūręs dvare. Tai įvyko 1940 m. vasarą, iš Rokiškio pasitraukus grafams Pšezdzieckiams. Audringi to laikotarpio įvykiai privertė muziejininkus ne kartą palikti dvarą ir tik nuo 1952 m. čia įsikūrė nuolatinai.
Vertybės, sukauptos grafų ir buvusios dvare, nukentėjo per nacionalizaciją karo ir pokario metais. Tačiau muziejininkai sugebėjo nemenką jų dalį išsaugoti ir surinkti tai, kas buvo išblaškyta. Muziejaus rinkiniuose saugoma per 17000 fotografijų ir negatyvų, iš jų beveik 2000 – iš Rokiškio dvaro. Jos apima laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1940 m. Tai fotoateljė meistrų daryti Pšezdzieckių šeimos narių – Jono Pšezdzieckio, jo gražiosios žmonos kunigaikštytės Hermancijos Sapiegaitės, jų vaikų, giminaičių – atvaizdai. Jie daryti fotomeistrų įvairiuose miestuose: Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje, Nicoje ir kt. Tačiau didžiąją fotografijų dalį sudaro pačių grafų fotografuotos.

Žemaičių muziejaus „Alka“ vykdyto projekto „Senosios grafikos perlai iš Žemaitijos dvarų paveldo“ tikslas – paroda, supažindinanti visuomenę su išskirtiniais senosios grafikos kūriniais iš Džiuginėnų, Pavandenės, Bukantės, Platelių, Lekemės, Šateikių, Kretingos, Švėkšnos ir nežinomų Žemaitijos dvarų. Tai įvairių Europos šalių autorių XVIII a. pab. – XIX a. litografijos, metalo raižiniai, oleografijos, fotograviūros. Istorine prasme ypač vertingos litografijos iš gydytojo, kolekcininko, kultūros veikėjo Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) albumų, kurie 1846–1881 m. buvo leidžiami Paryžiuje, Lemersjė spaustuvėje.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė Telšių rajono savivaldybė, AB „Žemaitijos pienas “, IĮ „Getija “, A. Baltmiškio firma „Spaudos lankas“. Projekto partneriai: Žemaičių dailės muziejus, Kretingos muziejus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Renavo dvaro sodyba.
Parodą parengė projekto vadovė, Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė

Virtuali paroda parengta Žemaičių muziejuje „Alka“ įgyvendinant projektą „Užkoduotas Platelių dvaro palikimas“. Parodoje pristatomi XIX a. pr. – XX a. I p. laikotarpio dvaro archyvo rašytinio ir ikonografinio palikimo fragmentai, bei vykdant projektą atlikti rankraštinio rinkinio vertimai iš prancūzų ir lenkų kalbų.
Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė UAB „S. Jurkus ir partneriai“ ir MB „Greitas vertimas“.
Dėkojame projekto partneriams Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai ir jo darbuotojai Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojai Aldonai Kuprelytei, Prancūzijos-Lietuvos asociacijai ir jos atstovui istorikui M. Gilles Dutertre už suteiktą paramą vykdant projektą.
Projekto vadovė – Istorijos skyriaus vyr. muziejininkė Regina Bartkienė.

Verpimas – vienas seniausių ir garbingiausių moters užsiėmimų Lietuvoje. Ilgą laiką tam buvo naudojamos verpstės, tačiau Žemaitijoje jos nebuvo populiarios. Kai 1533 m. Vokietijoje buvo išrastas verpimo ratelis, verpimas tapo žymiai spartesniu. XVIII a. verpimo ratelį savo raštuose jau mini Kristijonas Donelaitis. Verpimo ratelių (žemaitiškai – kalvaratų) puošniausia dalis yra prieverpstė, dar vadinama privarpte, kuodelike, verpstele, prievarte, prieverpstėle. Ant jos buvo pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, kurį prismeigdavo puošniu smeigtuku.
Daugumos prieverpsčių plokštuma buvo puošiama geometrinių raštų kompozicijomis. Jas išpjaustinėdavo kontūrine linijine, reljefine gilumine ar iškiliąja technika. Rečiau buvo puošiamos spausdintine deginimo bei inkrustavimo technika. Dažnai vienoje prieverpstėje buvo taikomos kelios pjaustinėjimo technikos. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis prieverpsčių ornamentikoje išskyrė keturias pagrindines grupes: prieverpsčių paviršių dengia trikampiai dantukai, laužytos linijos, brūkšneliai, tinkleliai, šešiakampės ir daugiakampės segmentinės žvaigždės, eglutės, kryželiai, riestiniai; vyrauja širdies ir taurės motyvai; vyrauja augaliniai ir vazų motyvai; vyrauja gyvuliniai motyvai.

Lietuvos Npriklausomybės atkūrimo 100-mečiui skirtas Rokiškio krašto muziejaus virtualių parodų ciklas „Kraštiečiai Lietuvos valstybės kūrėjai ir puoselėtojai“. Vienas iš tokių yra Mykolas Römeris, kuris garsus ne tik Rokiškio krašte, visoje Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.

„Mano nueitas ilgas kelias Žemaitijos ir dalies Lietuvos skaudžios praeities pėdsakais. Einant šiuo keliu, per kelis dešimtmečius sukaupta daug istorinės medžiagos: tremtinių, partizanų, jų artimųjų pasakojimai, vertingos dokumentikos sąrašai, renginių įrašai ir daugybė įvykių, paminklų, užfiksuotų nuotraukose ir negatyvuose. Man brangus kiekvienas žuvusysis, kiekvieno žmogaus išgyvenimai, kančios“,—taip savo darbo esmę apibūdina metraštininkas Alfonsas Beresnevičius, šiemet švenčiantis 80 metų sukaktį.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas penkerių metų „Lietuvos muziejų kelio“ renginių ciklas sėkmingai tęsiamas ir 2016 m. daugelyje mūsų šalies muziejų – populiarinant Lietuvos dvarus ir juose sukauptas vertybes. Nuo gegužės mėnesio renginių ciklas persikėlė į Žemaitijos regioną. Prie Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamo nacionalinio kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos bei modernių muziejinių iniciatyvų edukacinio projekto „Lietuvos muziejų kelias“ šių metų temos „Dvarų kultūros atspindžiai“ plėtojimo prisijungė ir vienas reikšmingiausių dvarų materialinio paveldo saugotojų Lietuvoje – Žemaičių muziejus „Alka“. Čia 1940 metais iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų pateko tūkstančiai eksponatų: vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai, baldai, indai, audiniai, ikonografinė medžiaga, knygos, rankraščiai, dvarų žemių planai.
Didžioji dalis saugomų eksponatų ilgus metus buvo prastos būklės, netinkami eksponavimui. Padėtis ėmė keistis, kai per pastaruosius du dešimtmečius, nedideliais kiekiais (pagal finansines galimybes, daugiausia už projektams skirtas lėšas) Vilniaus P. Gudyno restauravimo centre buvo restauruotos meno ir istorinės vertybės iš Žemaitijos dvarų paveldo.
Parodoje eksponuojami 1992–2015 metais restauruoti tapyti paveikslai, datuojami XVII–XIX a., tai – grafų Broel-Pliaterių, Tiškevičių, Šuazelių-Gufjė, bajorų – Šukštų, Guževskių, Volmerių, Važinskių giminių atstovų, Prancūzijos karalių – Liudviko IV, Liudviko XV, Liudviko XVI, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I sūnaus – Napoleono II ir nežinomų asmenų – moterų, vaikų portretai bei peizažai. Iš viso – 21 tapytas paveikslas iš Švėkšnos, Kretingos, Medingėnų, Platelių, Leonardpolio, Žebenkavo, Naujikų ir nežinomų Žemaitijos dvarų.
Parodą papildo nežinomo XX a. pradžios Lietuvos dailininko sudarytas grafų Pliaterių giminės genealoginis medis iš Švėkšnos dvaro.

Muziejuje sukauptas nemažas liturginės ir buitinės-dekoratyvinės tekstilės rinkinys, kurio fragmentus-miniatiūras pristatome šioje parodoje. Liturginės tekstilės forma ir puošyba siejasi su ypatinga, įvairiai interpretuojama simbolika, liturginiai elementai persipina su stilizuotais liaudiškais motyvais. Tekstilė puošta šventųjų atvaizdais, Eucharistiją simbolizuojančiais motyvais, abreviatūromis, hierogramomis. Iki XIX a. specialiai liturginiams rūbams skirtų audinių nebuvo. Liturginiai apdarai buvo siūdinami iš Europos ir Lietuvos manufaktūrose išaustų pasaulietiniams rūbams skirtų audinių: šilko, aksomo, brokato, damasto, plonos vilnos ir gelumbės. Vėliau pramoniniu būdu pradėta gaminti audinius, puoštus eucharistinių (kviečių varpų, vynuogių kekių), kitų simbolinę reikšmę turinčių augalų (rožių, lelijų), stilizuotų ornamentų su įkomponuotais kryželiais ir kitokiais motyvais. XX a. buitinė – dekoratyvinė tekstilė tai pavienių asmenų perduotos lovatiesės, kilimėliai, staltiesės, rankšluosčiai, pagalvėlės, užvalkalai, juostos, servetėlės bei nėriniai kamžoms, altorių užtiesalams dekoruoti.

Rokiškio krašto muziejaus rinkiniuose sukaupta per 9300 įvairių spaudinių, jų tarpe daug atvirukų. Nemaža jų dalis yra ir šv. Velykų tematika, išleisti daugiausia iki 1940 metų.
Paprotys įvairiomis progomis siųsti atvirukus su sveikinimais pirmiausia paplito tarp miestų gyventojų. Tačiau prieškario Lietuvoje į miestus iš kaimų kėlėsi vadinamoji „pirmoji karta nuo žagrės“. Tad pamažu atvirukus pamėgo ir kaimo gyventojai. Namiškiai juos siųsdavo kariuomenėje tarnaujantiems sūnums, broliams, mergelės – sužadėtiniams.

Šiemet sukanka 130 metų, kai gimė viena iškiliausių XX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo asmenybių – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, pedagogas Albinas Jasenauskas.
Visas Albino Jasenausko gyvenimas susijęs su muzika: pirmaisiais jo muzikos mokytojais buvo tėvas ir vyresnysis brolis, vėliau mokėsi Veiveriu mokytojų seminarijoje, kurioje buvo sustiprintas muzikos mokymas, studijavo Varšuvos muzikos institute, kur įgijo vargonininko ir dūdų orkestro vadovo diplomus.
Atkakliam, savo įsitikinimų neišduodančiam muzikui, ypač karo ir pokario metais, teko gyventi ir dirbti daugelyje vietovių: Marijampolėje, Varšuvoje, Kijeve, įvairiuose Žemaitijos miestuose (Telšiuose, Kuliuose, Viekšniuose, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje), dirbti vargonininku, chorvedžiu, pučiamųjų orkestrų vadovu, kariuomenės simfoninio orkestro vadovu, kapelmeisteriu, griežti smuiku simfoniniame orkestre, dėstyti dainavimą mokyklose, groti restoranuose ir begarsiame kine, ruošti dainų vakarus, statyti lietuviškas operetes, vaidinimus, koncertus, vadovauti moksleivių ir suaugusiųjų chorams, skudutininkams, solistams, organizuoti rajonines dainų šventes, kurti dainas chorams, skelbti straipsnius spaudoje muzikinio gyvenimo temomis.
Už aktyvią veiklą 1939 m. maestro buvo apdovanotas „Šaulių žvaigžde“. 1955 m. Albinui Jasenausui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
Meilę muzikai paveldėjo ir maestro dukros Irena Jasenauskaitė–Dylevičienė ir Teresė Jasenauskaitė–Prižgintienė. Vaikaičiai, gyvenantys JAV, taip pat muzikai: Albinas Prižgintas – vargonų virtuozas, Viktoras Prižgintas – klarnetininkas.
„Gera muzika daro žmones geresniais. Tai dvasinis maistas“ – mėgo kartoti maestro, ir dosniai dalijo jį mūsų krašto žmonėms.

Virtualią parodą rengė skaitmenintoja Loreta Norvaišienė ir muziejininkė Marina Petrauskienė