Exhibits

Šiais metais minime 135 metų sukaktį, kai gimė viena iškiliausių XX a. I pusės kultūrinio judėjimo Telšiuose asmenybių – Feliksas Milevičius, palikęs miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje gilų ir prasmingą pėdsaką.
Išmokęs knygrišio amato Telšių mokytojų seminarijoje dėstė knygrišybą, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. namuose įsteigė privatų knygyną. Jo iniciatyva Telšiuose 1910 m. įkurtas „skrajojantis knygynėlis“, išaugęs į „Kanklių“ draugijos bibliotekėlę. F. Milevičius pasižymėjo aktyvia visuomenine – kultūrine veikla, iniciatyvumu, gebėjimu generuoti idėjas bei rasti bendraminčių jų įgyvendinimui. 1907 m. Telšiuose įvyko pirmojo spektaklio vakaras, prie kurio aktyviai prisidėjo ir F. Milevičius. Anot jo, „tai buvo pirmas nuo scenos tartas galingas lietuviškas žodis“. 1916 m. su bendraminčiais Telšiuose įkūrė scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, iki 1924 m. jai vadovavo. 1925 m. išrinktas Telšių miesto burmistru bei perrinktas dar dvi kadencijas, vieną kadenciją buvo burmistro padėjėju. Jo burmistravimo laikotarpiu nutiestas geležinkelis Telšiai – Kretinga, pastatyta geležinkelio stotis, nutiesta ir apsodinta medžiais gatvė iki geležinkelio stoties, atidaryta amatų mokykla, pastatyta Telšių elektrinė.
Muziejuje saugomas išsamus F. Milevičiaus asmenybę ir veiklą iliustruojantis archyvas, o šviesus atminimas dar ilgai nenueis užmarštin. Archyve užfiksuoti žodžiai apie šią iškilią asmenybę: „Milevičius buvo viskuo, ko Telšiams labiausiai reikėjo“.

Pirmosios pasaulyje etnografinės fotografijos albumo “Lietuvos kryžiai” (Lietuvos kryžiai, 2 tomai, 1926, Kaunas) autorius apie unikalų lietuvių liaudies meną, kryžius.

Adomas Varnas gimęs 1879 m. sausio 1 d. Joniškyje, mirė 1979 m. liepos 19 d. Čikagoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Jis buvo dailininkas tapytojas, grafikas, fotografas, liaudies meno rinkėjas, propaguotojas ir puoselėtojas, dailės pedagogas, scenografas.Adomas Varnas sukūrė apie 1280 aliejinės tapybos darbų, iš jų 170 portretų, 1090 peizažų, apie 470 grafikos darbų. Kūrė dekoracijas Miko Petrausko operai „Birutė“, dalyvavo kortų konkurse (laimėjo I premiją), sukūrė pašto ženklų, litų banknotų projektų.

Gedimino pilis ir kalnas – kiekvieno Lietuvos piliečio vertinami ir pažįstami istoriniai objektai. Valstybė šįmet švenčia jubiliejinį šimtmetį po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Gedimino kalnas kartu su pilimi yra ne tik šalies paveldas, bet ir populiarus objektas lietuviškoje dailėje bei fotografijoje. Virtuali paroda, įkvėpta šių dienų aktualijų, atskleis gražiausius meno šedevrus, o chronologine tvarka išdėstyti eksponatai parodys užfiksuotus Gedimino kalno bei pilies pokyčius nuo XIX a. Tai kvietimas prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo ir pagerbimo.

Algirdo Kazragio sesuo Doloresa Kazragytė, aktorė, eseistė ir dramaturgė, antrojo pasaulinio karo metais gimusi Gari kaime Jaroslavlio srityje, savo esė knygoje „Tiltas be turėklų“ apie brolį Algirdą (šeimoje vadinamą Aleliu) rašė: „Tai buvo žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ir jaunystę, turėjęs jautrią sielą, pasiruošusią daryti tik gera, ieškančią teisybės, užjaučiančią silpnuosius, nelaiminguosius. Jo gyvenimas – tai gyvenimas žmogaus, nesukūrusio nieko ypatinga, kad išliktų būsimoms kartoms. Bet žmonėms, su kuriais bendravo, kuriuos mylėjo, kuriems padėjo, jis paliko pėdsaką, kuris su metais ne tik neblėsta, o tarytum ryškėja, gilėja, įgauna vis didesnę reikšmę. […] Ir Germanto ežeras, Žemaitijos kalvos ir miškai tapo man Tėvyne Alio dėka. Aš supratau, kas tai yra savas kraštas, sava žemė. Žemaitija man ne šiaip brangi, o įstrigo į mano sąmonę, į mano širdį nusvirusiom aviečių uogom, žibutės mėliu, Germanto raibuliavimu, jūros didybe… Žemaitiška kalba man tapo vienintelė, brangi, neapsakomai tikra, temperamentinga ir švelni, nes brolis niekada jos nesigėdijo ir nesivaržė kalbėti žemaitiškai“.

„Ypatinga čia… Seniai jau. Spėjo čia per tą laiką sugriūti kelios bažnyčios, miestas ne kartą degė ir vėl iškilo, medžiais sužaliavo. O Varnelė teka… Varnių nūdiena bodėtis netenka. Gyvena dabar…

Virtualioje parodoje „Nepriklausomybės ženklai“, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, apžvelgiami kai kurie pagrindiniai tarpukario Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir gyvenimo akcentai. Kiekvieną joje esantį eksponatą galime įvardinti kaip simbolinį Lietuvos valstybės ženklą. Vieni jų mena dar tik būsimą Vasario 16-osios akto signatarą Stanislovą Narutavičių, sudėtingą kelią iki Nepriklausomybės akto ir valstybės pripažinimo, kiti žymi Nepriklausomybės kovas bei paramą, įvertinimą jų dalyviams, įamžintus trečiuosiuose drąsiai galime vadinti tikrais atkurtos tarpukario Lietuvos valstybės simboliais: pirmasis valstybės prezidentas, Lietuvos respublikos pasas, Steigiamasis Seimas, nacionalinė valiuta – litas. Pasirodo net mažu atviruku apie atkurtą valstybę galima pasakyti labai daug – jame sutelpa pagrindiniai simboliai: valstybės ir istorinė vėliavos, herbas, keletas himno eilučių. Prisimename išskirtines asmenybes, nuveiktus darbus ir įvykius, rizikingą Klaipėdos sukilimą, iš istorinės perspektyvos žvelgiant labai dviprasmišką taip ilgai trokšto Vilniaus atgavimą… Paroda užbaigiama Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimų (daugiausia pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio) vaizdais bei kitais eksponatais.

Šventinę nuotaiką kuria ne tik įžiebtos eglutės, bet ir meilę bei pagarbą spinduluojantys įrašai atviruke, kuris nuo pat savo atsiradimo buvo ir tebėra bendravimo priemonė. Parodoje eksponuojami 1902-1951 metais leisti atvirukai. Didelė dalis jų gauta iš kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912-2005), gyvenusio Plungės raj., Žemaičių Kalvarijoje. Ši senųjų atvirukų kolekcija surinkta iš Žemaičių Kalvarijos gyventojų apie 1950-1970 m.

  Parodos anotacija Muziejai ir bibliotekos yra parengę ne vieną virtualią parodą, kuri leidžia susipažinti su smulkiąja spauda, tačiau ji [smulkioji spauda] vis dar laukia įdėmaus mokslininkų žvilgsnio. Pristatome retų…

2017 m. kovo 1 d. minime žymaus telšiškio Prano Genio 115-ąsias gimimo metines. Trumpą jo gyvenimo kelią žymi šios datos: gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnų kaime netoli Telšių bajorų šeimoje. 1924 m. baigęs Telšių gimnaziją, dirbo mokytoju Mažeikiuose ir Ukmergėje, studijavo Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete, bet pablogėjus sveikatai, grįžo į tėviškę. 1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Senovės Mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936-1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes. 1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų, bandė kurti muziejų Plungėje, 1951 m. sovietų valdžios areštuotas, 1952 m. mirė Macikų lageryje.
Be poilsio dirbdamas Žemaitijos ir visos Lietuvos visuomenės naudai, Pranas Genys netausojo savęs. Gelbėdamas kultūros vertybes nuo sunaikinimo, jis pats buvo sovietų okupantų sunaikintas.
Trumpos biografijos, prasmingo gyvenimo ir tragiško likimo žmogui skirta ši virtuali paroda.

Rokiškio krašto muziejus – pirmasis muziejus Lietuvoje, įsikūręs dvare. Tai įvyko 1940 m. vasarą, iš Rokiškio pasitraukus grafams Pšezdzieckiams. Audringi to laikotarpio įvykiai privertė muziejininkus ne kartą palikti dvarą ir tik nuo 1952 m. čia įsikūrė nuolatinai.
Vertybės, sukauptos grafų ir buvusios dvare, nukentėjo per nacionalizaciją karo ir pokario metais. Tačiau muziejininkai sugebėjo nemenką jų dalį išsaugoti ir surinkti tai, kas buvo išblaškyta. Muziejaus rinkiniuose saugoma per 17000 fotografijų ir negatyvų, iš jų beveik 2000 – iš Rokiškio dvaro. Jos apima laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1940 m. Tai fotoateljė meistrų daryti Pšezdzieckių šeimos narių – Jono Pšezdzieckio, jo gražiosios žmonos kunigaikštytės Hermancijos Sapiegaitės, jų vaikų, giminaičių – atvaizdai. Jie daryti fotomeistrų įvairiuose miestuose: Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje, Nicoje ir kt. Tačiau didžiąją fotografijų dalį sudaro pačių grafų fotografuotos.