Exhibits

Verpimas – vienas seniausių ir garbingiausių moters užsiėmimų Lietuvoje. Ilgą laiką tam buvo naudojamos verpstės, tačiau Žemaitijoje jos nebuvo populiarios. Kai 1533 m. Vokietijoje buvo išrastas verpimo ratelis, verpimas tapo žymiai spartesniu. XVIII a. verpimo ratelį savo raštuose jau mini Kristijonas Donelaitis. Verpimo ratelių (žemaitiškai – kalvaratų) puošniausia dalis yra prieverpstė, dar vadinama privarpte, kuodelike, verpstele, prievarte, prieverpstėle. Ant jos buvo pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, kurį prismeigdavo puošniu smeigtuku.
Daugumos prieverpsčių plokštuma buvo puošiama geometrinių raštų kompozicijomis. Jas išpjaustinėdavo kontūrine linijine, reljefine gilumine ar iškiliąja technika. Rečiau buvo puošiamos spausdintine deginimo bei inkrustavimo technika. Dažnai vienoje prieverpstėje buvo taikomos kelios pjaustinėjimo technikos. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis prieverpsčių ornamentikoje išskyrė keturias pagrindines grupes: prieverpsčių paviršių dengia trikampiai dantukai, laužytos linijos, brūkšneliai, tinkleliai, šešiakampės ir daugiakampės segmentinės žvaigždės, eglutės, kryželiai, riestiniai; vyrauja širdies ir taurės motyvai; vyrauja augaliniai ir vazų motyvai; vyrauja gyvuliniai motyvai.

Muziejuje sukauptas nemažas liturginės ir buitinės-dekoratyvinės tekstilės rinkinys, kurio fragmentus-miniatiūras pristatome šioje parodoje. Liturginės tekstilės forma ir puošyba siejasi su ypatinga, įvairiai interpretuojama simbolika, liturginiai elementai persipina su stilizuotais liaudiškais motyvais. Tekstilė puošta šventųjų atvaizdais, Eucharistiją simbolizuojančiais motyvais, abreviatūromis, hierogramomis. Iki XIX a. specialiai liturginiams rūbams skirtų audinių nebuvo. Liturginiai apdarai buvo siūdinami iš Europos ir Lietuvos manufaktūrose išaustų pasaulietiniams rūbams skirtų audinių: šilko, aksomo, brokato, damasto, plonos vilnos ir gelumbės. Vėliau pramoniniu būdu pradėta gaminti audinius, puoštus eucharistinių (kviečių varpų, vynuogių kekių), kitų simbolinę reikšmę turinčių augalų (rožių, lelijų), stilizuotų ornamentų su įkomponuotais kryželiais ir kitokiais motyvais. XX a. buitinė – dekoratyvinė tekstilė tai pavienių asmenų perduotos lovatiesės, kilimėliai, staltiesės, rankšluosčiai, pagalvėlės, užvalkalai, juostos, servetėlės bei nėriniai kamžoms, altorių užtiesalams dekoruoti.

Nuo seno kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario, gamtos atbudimo, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė išrašytus įvairiais raštais kiaušinius, vadinamus margučiais. Margučius dažydavo augalais, geležies rūdimis, medžių žieve, margindavo išrašant vašku ir skutinėjant aštriu peiliuku. Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose sukaupta beveik pusantro tūkstančio margučių. Tai – dovanoti, surinkti, pačių marginti Telšių, Kuršėnų, Šiaulių, Šilalės, Plungės miestų ir rajonų gyventojų margučiai.
Kunigo kapucino Edmundo Germano (1915-1996) kolekciją sudaro 110 margučių, surinktų iš parapijiečių Šilalėje XX a. II pusėje. Šią kolekciją 1996 m. muziejui perdavė Elena Gališauskytė. Margučiai skutinėti augalų, gyvūnų, liturginiais motyvais, nukryžiavimo scenomis, įrašais, išrašyti vašku viena ar keliomis spalvomis.
Juvelyriškai skutinėti kuršėniškės Zofijos Jakaitės (gim. 1913 m. Raudėnų vls., Patiltės k., Šiaulių r.) margučiai, dažyti geležies rūda, augaliniais dažais. Margučius puošia peizažai, zuikeliai, viščiukai, gėlių žiedai, įvairūs pasakų personažai. Skutinėta tik viena margučio pusė. Autorė motyvus pasirinkdavo iš atvirukų, paveikslėlių.
Parodoje pateikiami margučiai iš Zofijos Jakaitės ir Kunigo kapucino Edmundo Germano kolekcijų.
Parodą rengė vyr. muziejininkė Salomėja Udovičienė ir skaitmenintoja Loreta Norvaišienė.

Rankšluostinės lietuvio buityje paplito nuo XIX a. Tai dekoratyvinė, nesudėtingos konstrukcijos puošmena, kabinama ant galinės arba šoninės gyvenamosios patalpos sienos netoli stalo. Žemaičių muziejaus „Alka“ rankšluostinių kolekcijoje eksponatai iš Telšių, Plungės, Skuodo, Akmenės, Mažeikių ir Kelmės rajonų. 2015 m. Žemaičių muziejuje „Alka“ vykdant projektą, finansuojamą Lietuvos Kultūros tarybos lėšomis, „Skaitmenintas kultūros paveldas. Praeitis – ateičiai“, ypač daug dėmesio skirta Etninografinių regionų metams ir Žemaitiją atspindintiems paveldo objektams. Virtualią parodą „Rankšluostinės“ rengė muziejininkė – skaitmenintoja Loreta Norvaišienė ir Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Rimkuvienė.

Atveriame liaudies meno fondą ir pristatome parodą „Liaudies meno turtai Žemaičių muziejuje „Alka“. Parodoje rodomi daiktai, rasti Telšių, Mažeikių, Sedos, Plungės rajonuose, kuriuose atsispindi tradicinė Žemaitijos simbolika, spalvos, raštai.
Moteris, prieš šimtą metų nėrusi kojines, pirštines ar nėrinius, siuvusi skiautinių kilimėlį, kasdieniniame daikte sukūrė ir grožį. Meistras, su šmaikščia šypsena lūpose, drožinėjęs ornamentus kultuvės, rankšluostinės, prieverpstės medyje, darė, kad būtų gražiau. Sunkėjantiems žingsniams paremti skirta lazda gebėjo būti graži. Koplytstulpio antkapio viršūnės kryžiumi kalvio plaktuko smūgiais paverstas geležies gabalas tapo gražus. Ir tikrai niekas neginčija Žemaitijos dievdirbių skulptūrėlių grožio.
Visi parodoje eksponuojami daiktai įgijo ne vien dešimtmečių jiems suteiktą vertę. Jie išlaikė ir daikto grožį, kuris stebina ir žavi mus šiandien.

Gyvenamasis-prekybinis namas pastatytas pačioje XX a. pradžioje Kauno pakraštyje, vėliau perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelį. Tai originalių formų ir planinės struktūros pastatas, kuris išsiskiria pagrindinio fasado skaidymu, turtingu dekoru, įmantria durų ir vartų puošyba, langų forma bei jų sudalinimu, pritaikytu parduotuvės vitrinoms. Pastato patalpose yra įrengtos manufaktūros parduotuvės, siuvyklos ir audyklos ekspozicijos.

Virtualioje parodoje pristatoma dalis vertingiausių Nalšios muziejaus eksponatų. Tai unikalūs archeologiniai radiniai, eksponatai iš muziejaus istorijos rinkinio, XIX a. pab.–XX a. pr. dvaruose ir  miestelėnų buityje naudoti reikmenys. Šioje virtualioje parodoje Jūs turite galimybę pamatyti ir keletą muziejuje saugomų vertingų Nalšios krašto etnografinių eksponatų.

Biržų pilyje veikiantis Biržų krašto muziejus „Sėla“ – vienas iš seniausių, didžiausius ir vertingiausius eksponatų rinkinius sukaupęs muziejus Lietuvos periferijoje. Šioje virtualioje parodoje Jūs turite galimybę susipažinti su pačiais unikaliausiais, įdomiausiais ir vertingiausiais eksponatais iš įvairių Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių.