Parodos

 

Muziejai ir bibliotekos yra parengę ne vieną virtualią parodą, kuri leidžia susipažinti su smulkiąja spauda, tačiau ji [smulkioji spauda] vis dar laukia įdėmaus mokslininkų žvilgsnio. Pristatome retų atvirukų parodą iš…

2017 m. kovo 1 d. minime žymaus telšiškio Prano Genio 115-ąsias gimimo metines. Trumpą jo gyvenimo kelią žymi šios datos: gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnų kaime netoli Telšių bajorų šeimoje. 1924 m. baigęs Telšių gimnaziją, dirbo mokytoju Mažeikiuose ir Ukmergėje, studijavo Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete, bet pablogėjus sveikatai, grįžo į tėviškę. 1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Senovės Mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936-1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes. 1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų, bandė kurti muziejų Plungėje, 1951 m. sovietų valdžios areštuotas, 1952 m. mirė Macikų lageryje.
Be poilsio dirbdamas Žemaitijos ir visos Lietuvos visuomenės naudai, Pranas Genys netausojo savęs. Gelbėdamas kultūros vertybes nuo sunaikinimo, jis pats buvo sovietų okupantų sunaikintas.
Trumpos biografijos, prasmingo gyvenimo ir tragiško likimo žmogui skirta ši virtuali paroda.

Rokiškio krašto muziejus – pirmasis muziejus Lietuvoje, įsikūręs dvare. Tai įvyko 1940 m. vasarą, iš Rokiškio pasitraukus grafams Pšezdzieckiams. Audringi to laikotarpio įvykiai privertė muziejininkus ne kartą palikti dvarą ir tik nuo 1952 m. čia įsikūrė nuolatinai.
Vertybės, sukauptos grafų ir buvusios dvare, nukentėjo per nacionalizaciją karo ir pokario metais. Tačiau muziejininkai sugebėjo nemenką jų dalį išsaugoti ir surinkti tai, kas buvo išblaškyta. Muziejaus rinkiniuose saugoma per 17000 fotografijų ir negatyvų, iš jų beveik 2000 – iš Rokiškio dvaro. Jos apima laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1940 m. Tai fotoateljė meistrų daryti Pšezdzieckių šeimos narių – Jono Pšezdzieckio, jo gražiosios žmonos kunigaikštytės Hermancijos Sapiegaitės, jų vaikų, giminaičių – atvaizdai. Jie daryti fotomeistrų įvairiuose miestuose: Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje, Nicoje ir kt. Tačiau didžiąją fotografijų dalį sudaro pačių grafų fotografuotos.

Žemaičių muziejaus „Alka“ vykdyto projekto „Senosios grafikos perlai iš Žemaitijos dvarų paveldo“ tikslas – paroda, supažindinanti visuomenę su išskirtiniais senosios grafikos kūriniais iš Džiuginėnų, Pavandenės, Bukantės, Platelių, Lekemės, Šateikių, Kretingos, Švėkšnos ir nežinomų Žemaitijos dvarų. Tai įvairių Europos šalių autorių XVIII a. pab. – XIX a. litografijos, metalo raižiniai, oleografijos, fotograviūros. Istorine prasme ypač vertingos litografijos iš gydytojo, kolekcininko, kultūros veikėjo Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) albumų, kurie 1846–1881 m. buvo leidžiami Paryžiuje, Lemersjė spaustuvėje.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė Telšių rajono savivaldybė, AB „Žemaitijos pienas “, IĮ „Getija “, A. Baltmiškio firma „Spaudos lankas“. Projekto partneriai: Žemaičių dailės muziejus, Kretingos muziejus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Renavo dvaro sodyba.
Parodą parengė projekto vadovė, Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė

Virtuali paroda parengta Žemaičių muziejuje „Alka“ įgyvendinant projektą „Užkoduotas Platelių dvaro palikimas“. Parodoje pristatomi XIX a. pr. – XX a. I p. laikotarpio dvaro archyvo rašytinio ir ikonografinio palikimo fragmentai, bei vykdant projektą atlikti rankraštinio rinkinio vertimai iš prancūzų ir lenkų kalbų.
Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė UAB „S. Jurkus ir partneriai“ ir MB „Greitas vertimas“.
Dėkojame projekto partneriams Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai ir jo darbuotojai Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojai Aldonai Kuprelytei, Prancūzijos-Lietuvos asociacijai ir jos atstovui istorikui M. Gilles Dutertre už suteiktą paramą vykdant projektą.
Projekto vadovė – Istorijos skyriaus vyr. muziejininkė Regina Bartkienė.

Verpimas – vienas seniausių ir garbingiausių moters užsiėmimų Lietuvoje. Ilgą laiką tam buvo naudojamos verpstės, tačiau Žemaitijoje jos nebuvo populiarios. Kai 1533 m. Vokietijoje buvo išrastas verpimo ratelis, verpimas tapo žymiai spartesniu. XVIII a. verpimo ratelį savo raštuose jau mini Kristijonas Donelaitis. Verpimo ratelių (žemaitiškai – kalvaratų) puošniausia dalis yra prieverpstė, dar vadinama privarpte, kuodelike, verpstele, prievarte, prieverpstėle. Ant jos buvo pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, kurį prismeigdavo puošniu smeigtuku.
Daugumos prieverpsčių plokštuma buvo puošiama geometrinių raštų kompozicijomis. Jas išpjaustinėdavo kontūrine linijine, reljefine gilumine ar iškiliąja technika. Rečiau buvo puošiamos spausdintine deginimo bei inkrustavimo technika. Dažnai vienoje prieverpstėje buvo taikomos kelios pjaustinėjimo technikos. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis prieverpsčių ornamentikoje išskyrė keturias pagrindines grupes: prieverpsčių paviršių dengia trikampiai dantukai, laužytos linijos, brūkšneliai, tinkleliai, šešiakampės ir daugiakampės segmentinės žvaigždės, eglutės, kryželiai, riestiniai; vyrauja širdies ir taurės motyvai; vyrauja augaliniai ir vazų motyvai; vyrauja gyvuliniai motyvai.

Rokiškio krašto muziejuje nuo 1998 m. Kalėdų rengiamos respublikinės prakartėlių parodos. Jų organizavimo idėją pasiūlė italų dailininkas, verslininkas ir mecenatas Angelo Frosio, su Rokiškio krašto muziejumi bendradarbiaujantis nuo 1994 m. Tai buvo visai nauja idėja, todėl muziejininkams teko nemažai pasistengti, kad ji virstų tikrove.

Lietuvos Npriklausomybės atkūrimo 100-mečiui skirtas Rokiškio krašto muziejaus virtualių parodų ciklas „Kraštiečiai Lietuvos valstybės kūrėjai ir puoselėtojai“. Vienas iš tokių yra Mykolas Römeris, kuris garsus ne tik Rokiškio krašte, visoje Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.

Kokliai Kauno mieste randami jau XIV – XV amžių kultūriniuose sluoksniuose. Koklių formų ir dekoro mados Europoje dažnai keitėsi, o per miestiečių bei prekybinius ryšius gana greitai atkeliaudavo ir į…

„Mano nueitas ilgas kelias Žemaitijos ir dalies Lietuvos skaudžios praeities pėdsakais. Einant šiuo keliu, per kelis dešimtmečius sukaupta daug istorinės medžiagos: tremtinių, partizanų, jų artimųjų pasakojimai, vertingos dokumentikos sąrašai, renginių įrašai ir daugybė įvykių, paminklų, užfiksuotų nuotraukose ir negatyvuose. Man brangus kiekvienas žuvusysis, kiekvieno žmogaus išgyvenimai, kančios“,—taip savo darbo esmę apibūdina metraštininkas Alfonsas Beresnevičius, šiemet švenčiantis 80 metų sukaktį.