Exhibits

„Ypatinga čia… Seniai jau. Spėjo čia per tą laiką sugriūti kelios bažnyčios, miestas ne kartą degė ir vėl iškilo, medžiais sužaliavo. O Varnelė teka… Varnių nūdiena bodėtis netenka. Gyvena dabar…

Virtualioje parodoje „Nepriklausomybės ženklai“, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, apžvelgiami kai kurie pagrindiniai tarpukario Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir gyvenimo akcentai. Kiekvieną joje esantį eksponatą galime įvardinti kaip simbolinį Lietuvos valstybės ženklą. Vieni jų mena dar tik būsimą Vasario 16-osios akto signatarą Stanislovą Narutavičių, sudėtingą kelią iki Nepriklausomybės akto ir valstybės pripažinimo, kiti žymi Nepriklausomybės kovas bei paramą, įvertinimą jų dalyviams, įamžintus trečiuosiuose drąsiai galime vadinti tikrais atkurtos tarpukario Lietuvos valstybės simboliais: pirmasis valstybės prezidentas, Lietuvos respublikos pasas, Steigiamasis Seimas, nacionalinė valiuta – litas. Pasirodo net mažu atviruku apie atkurtą valstybę galima pasakyti labai daug – jame sutelpa pagrindiniai simboliai: valstybės ir istorinė vėliavos, herbas, keletas himno eilučių. Prisimename išskirtines asmenybes, nuveiktus darbus ir įvykius, rizikingą Klaipėdos sukilimą, iš istorinės perspektyvos žvelgiant labai dviprasmišką taip ilgai trokšto Vilniaus atgavimą… Paroda užbaigiama Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimų (daugiausia pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio) vaizdais bei kitais eksponatais.

Šventinę nuotaiką kuria ne tik įžiebtos eglutės, bet ir meilę bei pagarbą spinduluojantys įrašai atviruke, kuris nuo pat savo atsiradimo buvo ir tebėra bendravimo priemonė. Parodoje eksponuojami 1902-1951 metais leisti atvirukai. Didelė dalis jų gauta iš kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912-2005), gyvenusio Plungės raj., Žemaičių Kalvarijoje. Ši senųjų atvirukų kolekcija surinkta iš Žemaičių Kalvarijos gyventojų apie 1950-1970 m.

Šioje parodoje yra trisdešimt šventųjų ir Lietuvos bei Lenkijos didikų portetų, skirtų susipažinti su šio menininko kūrybos technika bei religiniu ir istoriniu siužetu. Šio menininko kūryba aktuali ir šiomis dienomis. P. Smuglevičiaus portretams būdinga meistriška kompozicija, tikslus piešinys, aiški, apibendrinta forma, subtili šviesokaita. Dailininkas paliko didelį kiekį savo paveikslų, kurie prisideda prie Lietuvos kultūros ir visuomenės identiteto kūrimo.

Ši virtuali paroda skirta supažindinti žiūrovą su angelo motyvu, jo vaizdavimo įvairiapusiškumu lietuvių dailėje (tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniuose).

  Parodos anotacija Šios parodos tikslas yra atskleisti XX a. dailininkų vaizduojamą mišką ir jo savitumą, tam laikotarpiui būdingas atlikimo technikas., medžiagas, pristatyti šios virtualios parodos lankytojui lietuviškojo miško grožį,…

Parodoje pateikiami XIX – XX amžiaus I pusės dailininkų – kūrėjų Vlado Eidukevičiaus (1-4, 8, 11, 16, 18, 24, 32 nuotr.), Prano Domšaičio (9-10 nuotr.) , Boleslovo Mykolo Rusecko (26, 31 nuotr.) bei kitų dailininkų darbai iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijų.

  Parodos anotacija Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma gausi dailininko Adomo Galdiko kūrinių kolekcija. Ją sudaro kultūros mecenatės Beatričės Vasaris rūpesčiu 2002 m. iš JAV į Lietuvą parvežti dailininko tapybos darbai,…

  Parodos anotacija Muziejai ir bibliotekos yra parengę ne vieną virtualią parodą, kuri leidžia susipažinti su smulkiąja spauda, tačiau ji [smulkioji spauda] vis dar laukia įdėmaus mokslininkų žvilgsnio. Pristatome retų…

2017 m. kovo 1 d. minime žymaus telšiškio Prano Genio 115-ąsias gimimo metines. Trumpą jo gyvenimo kelią žymi šios datos: gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnų kaime netoli Telšių bajorų šeimoje. 1924 m. baigęs Telšių gimnaziją, dirbo mokytoju Mažeikiuose ir Ukmergėje, studijavo Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete, bet pablogėjus sveikatai, grįžo į tėviškę. 1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Senovės Mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936-1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes. 1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų, bandė kurti muziejų Plungėje, 1951 m. sovietų valdžios areštuotas, 1952 m. mirė Macikų lageryje.
Be poilsio dirbdamas Žemaitijos ir visos Lietuvos visuomenės naudai, Pranas Genys netausojo savęs. Gelbėdamas kultūros vertybes nuo sunaikinimo, jis pats buvo sovietų okupantų sunaikintas.
Trumpos biografijos, prasmingo gyvenimo ir tragiško likimo žmogui skirta ši virtuali paroda.