Exhibits

Virtualioje parodoje pristatome žiupsnelį, Telšių gimnazijos istoriją menančių eksponatų, kuriuos muziejui padovanojo Jovita Lesienė iš Vilniaus. Tai Telšių „Saulės“ gimnazijos moksleivių 1918–1924 m. fotografijos, su įrašais reversuose Eugenijai Mikaitei. Fotografijas surinko mokytojas, kraštotyrininkas Juozas Normantas (1922–2012), Telšiuose gyvenęs apie 1955-1967 metus.

Telšių lietuviška gimnazija vokiečių okupacinės valdžios leidimu atidaryta 1918 m. sausio 18 d. Pirmuoju direktoriumi buvo kunigas Antanas Simaitis. Mokykla buvo privati ir priklausė katalikiškai „Saulės“ draugijai, kuri finansavo gimnaziją, o mokymo procesą tikrino Švietimo ministerija. 1925 m. gegužės 26 d., pagerbdama vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties 50-ąsias metines, pedagogų taryba nutarė nuo gegužės 29 d. mokyklą vadinti Vyskupo Valančiaus gimnazija, o nuo 1950 m gimnazija pavadinta Žemaitės vidurine mokykla.

Minėdami „Baltijos kelio“ 30-metį virtualioje parodoje pristatome dalį Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų eksponatų, straipsnių, publikuotų 1989 m. Telšių spaudoje, ir fotografijų, liudijančių 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykius.

2019 metais minime Žemaitijos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-ąsias metines. Žemaitijos istorija neatsiejama nuo žemaičių kalbos (tarmės). Šioje parodoje pristatome dalį Žemaičių muziejaus „Alka“ senųjų spaudinių fonde saugomų žemaitiškų…

Antroji virtualios parodos „Vieno albumo lobiai“ dalis, kurioje pateikiami reti vaizdiniai ir žymių dailininkų kūrinių reprodukciniai atvirukai iš kunigo Vlado Šlevo (1910-†1999) fonde esančio albumo. Kun. Pranciškus Stulginskis (1887-†1943) nuo…

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga prisimenamos iškilios asmenybės, tarp kurių ir išeivijos menininkai, garsinę Lietuvos vardą visame pasaulyje. Vienas žymiausių, novatoriškiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių profesionalių dailininkų – tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas (1893–1969), kurio 125-osios gimimo metinės sutampa su atkurtos Lietuvos gimtadieniu.
Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi itin vertingi, gausūs A. Galdiko dailės kūrinių bei asmeninių daiktų rinkiniai, kurie iš JAV į Lietuvą buvo parvežti kultūros mecenatės Beatričės Kleizaitės–Vasaris pastangų dėka ir 2002 m. perduoti muziejui.

Prasidėjusios 1924 m. ir tapusios tradicija, Lietuvos dainų šventės puoselėja kūrybinę saviraišką, meilę tėvynei, tautos solidarumą. 1990 metais vykusi XIII Lietuvos tautinės dainų šventė buvo pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Joje dalyvavo gausus būrys Telšių miesto ir rajono meno kolektyvų: dainų ir šokių ansamblis „Mastis“, Ligoninės moterų choras, Telšių rajono kooperatyvo moterų choras, Varnių mišrus choras ir kt.
Virtualioje parodoje „Dainuoju Lietuvą“ pristatoma Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomos fotografo Mečislovo Šilinsko fotografijų kolekcijos dalis, kurioje užfiksuotos XIII Lietuvos tautinės dainų šventės akimirkos.

Starded in 1924 and become a tradition Lithuania National song festival foster self-express creativity love for your country and nation solidarity. In 1990 the XIIIth Lithuania National song festival was the first one after the restoration of independence. In that year festival many collectives from Telsiai participated: Songs and dances collective “Mastis”, Hospital women choir, Telsiai district cooperative women choir, Varniai mixed choir and others.
In this virtual exhibition “Sing Lithuania” will be presented part of the photographer Mečislovas Šilinskas photos collection from XIII Lithuania National song festival his that keepinh Samogiatians museum “Alka”.

Šiais metais minime 135 metų sukaktį, kai gimė viena iškiliausių XX a. I pusės kultūrinio judėjimo Telšiuose asmenybių – Feliksas Milevičius, palikęs miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje gilų ir prasmingą pėdsaką.
Išmokęs knygrišio amato Telšių mokytojų seminarijoje dėstė knygrišybą, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. namuose įsteigė privatų knygyną. Jo iniciatyva Telšiuose 1910 m. įkurtas „skrajojantis knygynėlis“, išaugęs į „Kanklių“ draugijos bibliotekėlę. F. Milevičius pasižymėjo aktyvia visuomenine – kultūrine veikla, iniciatyvumu, gebėjimu generuoti idėjas bei rasti bendraminčių jų įgyvendinimui. 1907 m. Telšiuose įvyko pirmojo spektaklio vakaras, prie kurio aktyviai prisidėjo ir F. Milevičius. Anot jo, „tai buvo pirmas nuo scenos tartas galingas lietuviškas žodis“. 1916 m. su bendraminčiais Telšiuose įkūrė scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, iki 1924 m. jai vadovavo. 1925 m. išrinktas Telšių miesto burmistru bei perrinktas dar dvi kadencijas, vieną kadenciją buvo burmistro padėjėju. Jo burmistravimo laikotarpiu nutiestas geležinkelis Telšiai – Kretinga, pastatyta geležinkelio stotis, nutiesta ir apsodinta medžiais gatvė iki geležinkelio stoties, atidaryta amatų mokykla, pastatyta Telšių elektrinė.
Muziejuje saugomas išsamus F. Milevičiaus asmenybę ir veiklą iliustruojantis archyvas, o šviesus atminimas dar ilgai nenueis užmarštin. Archyve užfiksuoti žodžiai apie šią iškilią asmenybę: „Milevičius buvo viskuo, ko Telšiams labiausiai reikėjo“.

Algirdo Kazragio sesuo Doloresa Kazragytė, aktorė, eseistė ir dramaturgė, antrojo pasaulinio karo metais gimusi Gari kaime Jaroslavlio srityje, savo esė knygoje „Tiltas be turėklų“ apie brolį Algirdą (šeimoje vadinamą Aleliu) rašė: „Tai buvo žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ir jaunystę, turėjęs jautrią sielą, pasiruošusią daryti tik gera, ieškančią teisybės, užjaučiančią silpnuosius, nelaiminguosius. Jo gyvenimas – tai gyvenimas žmogaus, nesukūrusio nieko ypatinga, kad išliktų būsimoms kartoms. Bet žmonėms, su kuriais bendravo, kuriuos mylėjo, kuriems padėjo, jis paliko pėdsaką, kuris su metais ne tik neblėsta, o tarytum ryškėja, gilėja, įgauna vis didesnę reikšmę. […] Ir Germanto ežeras, Žemaitijos kalvos ir miškai tapo man Tėvyne Alio dėka. Aš supratau, kas tai yra savas kraštas, sava žemė. Žemaitija man ne šiaip brangi, o įstrigo į mano sąmonę, į mano širdį nusvirusiom aviečių uogom, žibutės mėliu, Germanto raibuliavimu, jūros didybe… Žemaitiška kalba man tapo vienintelė, brangi, neapsakomai tikra, temperamentinga ir švelni, nes brolis niekada jos nesigėdijo ir nesivaržė kalbėti žemaitiškai“.

„Ypatinga čia… Seniai jau. Spėjo čia per tą laiką sugriūti kelios bažnyčios, miestas ne kartą degė ir vėl iškilo, medžiais sužaliavo. O Varnelė teka… Varnių nūdiena bodėtis netenka. Gyvena dabar…