Exhibits

Žemaičių muziejaus „Alka“ vykdyto projekto „Senosios grafikos perlai iš Žemaitijos dvarų paveldo“ tikslas – paroda, supažindinanti visuomenę su išskirtiniais senosios grafikos kūriniais iš Džiuginėnų, Pavandenės, Bukantės, Platelių, Lekemės, Šateikių, Kretingos, Švėkšnos ir nežinomų Žemaitijos dvarų. Tai įvairių Europos šalių autorių XVIII a. pab. – XIX a. litografijos, metalo raižiniai, oleografijos, fotograviūros. Istorine prasme ypač vertingos litografijos iš gydytojo, kolekcininko, kultūros veikėjo Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) albumų, kurie 1846–1881 m. buvo leidžiami Paryžiuje, Lemersjė spaustuvėje.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė Telšių rajono savivaldybė, AB „Žemaitijos pienas “, IĮ „Getija “, A. Baltmiškio firma „Spaudos lankas“. Projekto partneriai: Žemaičių dailės muziejus, Kretingos muziejus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Renavo dvaro sodyba.
Parodą parengė projekto vadovė, Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė

Virtuali paroda parengta Žemaičių muziejuje „Alka“ įgyvendinant projektą „Užkoduotas Platelių dvaro palikimas“. Parodoje pristatomi XIX a. pr. – XX a. I p. laikotarpio dvaro archyvo rašytinio ir ikonografinio palikimo fragmentai, bei vykdant projektą atlikti rankraštinio rinkinio vertimai iš prancūzų ir lenkų kalbų.
Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė UAB „S. Jurkus ir partneriai“ ir MB „Greitas vertimas“.
Dėkojame projekto partneriams Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai ir jo darbuotojai Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojai Aldonai Kuprelytei, Prancūzijos-Lietuvos asociacijai ir jos atstovui istorikui M. Gilles Dutertre už suteiktą paramą vykdant projektą.
Projekto vadovė – Istorijos skyriaus vyr. muziejininkė Regina Bartkienė.

Verpimas – vienas seniausių ir garbingiausių moters užsiėmimų Lietuvoje. Ilgą laiką tam buvo naudojamos verpstės, tačiau Žemaitijoje jos nebuvo populiarios. Kai 1533 m. Vokietijoje buvo išrastas verpimo ratelis, verpimas tapo žymiai spartesniu. XVIII a. verpimo ratelį savo raštuose jau mini Kristijonas Donelaitis. Verpimo ratelių (žemaitiškai – kalvaratų) puošniausia dalis yra prieverpstė, dar vadinama privarpte, kuodelike, verpstele, prievarte, prieverpstėle. Ant jos buvo pritvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, kurį prismeigdavo puošniu smeigtuku.
Daugumos prieverpsčių plokštuma buvo puošiama geometrinių raštų kompozicijomis. Jas išpjaustinėdavo kontūrine linijine, reljefine gilumine ar iškiliąja technika. Rečiau buvo puošiamos spausdintine deginimo bei inkrustavimo technika. Dažnai vienoje prieverpstėje buvo taikomos kelios pjaustinėjimo technikos. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis prieverpsčių ornamentikoje išskyrė keturias pagrindines grupes: prieverpsčių paviršių dengia trikampiai dantukai, laužytos linijos, brūkšneliai, tinkleliai, šešiakampės ir daugiakampės segmentinės žvaigždės, eglutės, kryželiai, riestiniai; vyrauja širdies ir taurės motyvai; vyrauja augaliniai ir vazų motyvai; vyrauja gyvuliniai motyvai.

„Mano nueitas ilgas kelias Žemaitijos ir dalies Lietuvos skaudžios praeities pėdsakais. Einant šiuo keliu, per kelis dešimtmečius sukaupta daug istorinės medžiagos: tremtinių, partizanų, jų artimųjų pasakojimai, vertingos dokumentikos sąrašai, renginių įrašai ir daugybė įvykių, paminklų, užfiksuotų nuotraukose ir negatyvuose. Man brangus kiekvienas žuvusysis, kiekvieno žmogaus išgyvenimai, kančios“,—taip savo darbo esmę apibūdina metraštininkas Alfonsas Beresnevičius, šiemet švenčiantis 80 metų sukaktį.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas penkerių metų „Lietuvos muziejų kelio“ renginių ciklas sėkmingai tęsiamas ir 2016 m. daugelyje mūsų šalies muziejų – populiarinant Lietuvos dvarus ir juose sukauptas vertybes. Nuo gegužės mėnesio renginių ciklas persikėlė į Žemaitijos regioną. Prie Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamo nacionalinio kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos bei modernių muziejinių iniciatyvų edukacinio projekto „Lietuvos muziejų kelias“ šių metų temos „Dvarų kultūros atspindžiai“ plėtojimo prisijungė ir vienas reikšmingiausių dvarų materialinio paveldo saugotojų Lietuvoje – Žemaičių muziejus „Alka“. Čia 1940 metais iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų pateko tūkstančiai eksponatų: vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai, baldai, indai, audiniai, ikonografinė medžiaga, knygos, rankraščiai, dvarų žemių planai.
Didžioji dalis saugomų eksponatų ilgus metus buvo prastos būklės, netinkami eksponavimui. Padėtis ėmė keistis, kai per pastaruosius du dešimtmečius, nedideliais kiekiais (pagal finansines galimybes, daugiausia už projektams skirtas lėšas) Vilniaus P. Gudyno restauravimo centre buvo restauruotos meno ir istorinės vertybės iš Žemaitijos dvarų paveldo.
Parodoje eksponuojami 1992–2015 metais restauruoti tapyti paveikslai, datuojami XVII–XIX a., tai – grafų Broel-Pliaterių, Tiškevičių, Šuazelių-Gufjė, bajorų – Šukštų, Guževskių, Volmerių, Važinskių giminių atstovų, Prancūzijos karalių – Liudviko IV, Liudviko XV, Liudviko XVI, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I sūnaus – Napoleono II ir nežinomų asmenų – moterų, vaikų portretai bei peizažai. Iš viso – 21 tapytas paveikslas iš Švėkšnos, Kretingos, Medingėnų, Platelių, Leonardpolio, Žebenkavo, Naujikų ir nežinomų Žemaitijos dvarų.
Parodą papildo nežinomo XX a. pradžios Lietuvos dailininko sudarytas grafų Pliaterių giminės genealoginis medis iš Švėkšnos dvaro.

Muziejuje sukauptas nemažas liturginės ir buitinės-dekoratyvinės tekstilės rinkinys, kurio fragmentus-miniatiūras pristatome šioje parodoje. Liturginės tekstilės forma ir puošyba siejasi su ypatinga, įvairiai interpretuojama simbolika, liturginiai elementai persipina su stilizuotais liaudiškais motyvais. Tekstilė puošta šventųjų atvaizdais, Eucharistiją simbolizuojančiais motyvais, abreviatūromis, hierogramomis. Iki XIX a. specialiai liturginiams rūbams skirtų audinių nebuvo. Liturginiai apdarai buvo siūdinami iš Europos ir Lietuvos manufaktūrose išaustų pasaulietiniams rūbams skirtų audinių: šilko, aksomo, brokato, damasto, plonos vilnos ir gelumbės. Vėliau pramoniniu būdu pradėta gaminti audinius, puoštus eucharistinių (kviečių varpų, vynuogių kekių), kitų simbolinę reikšmę turinčių augalų (rožių, lelijų), stilizuotų ornamentų su įkomponuotais kryželiais ir kitokiais motyvais. XX a. buitinė – dekoratyvinė tekstilė tai pavienių asmenų perduotos lovatiesės, kilimėliai, staltiesės, rankšluosčiai, pagalvėlės, užvalkalai, juostos, servetėlės bei nėriniai kamžoms, altorių užtiesalams dekoruoti.

Nuo seno kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario, gamtos atbudimo, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė išrašytus įvairiais raštais kiaušinius, vadinamus margučiais. Margučius dažydavo augalais, geležies rūdimis, medžių žieve, margindavo išrašant vašku ir skutinėjant aštriu peiliuku. Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose sukaupta beveik pusantro tūkstančio margučių. Tai – dovanoti, surinkti, pačių marginti Telšių, Kuršėnų, Šiaulių, Šilalės, Plungės miestų ir rajonų gyventojų margučiai.
Kunigo kapucino Edmundo Germano (1915-1996) kolekciją sudaro 110 margučių, surinktų iš parapijiečių Šilalėje XX a. II pusėje. Šią kolekciją 1996 m. muziejui perdavė Elena Gališauskytė. Margučiai skutinėti augalų, gyvūnų, liturginiais motyvais, nukryžiavimo scenomis, įrašais, išrašyti vašku viena ar keliomis spalvomis.
Juvelyriškai skutinėti kuršėniškės Zofijos Jakaitės (gim. 1913 m. Raudėnų vls., Patiltės k., Šiaulių r.) margučiai, dažyti geležies rūda, augaliniais dažais. Margučius puošia peizažai, zuikeliai, viščiukai, gėlių žiedai, įvairūs pasakų personažai. Skutinėta tik viena margučio pusė. Autorė motyvus pasirinkdavo iš atvirukų, paveikslėlių.
Parodoje pateikiami margučiai iš Zofijos Jakaitės ir Kunigo kapucino Edmundo Germano kolekcijų.
Parodą rengė vyr. muziejininkė Salomėja Udovičienė ir skaitmenintoja Loreta Norvaišienė.

Šiemet sukanka 130 metų, kai gimė viena iškiliausių XX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo asmenybių – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, pedagogas Albinas Jasenauskas.
Visas Albino Jasenausko gyvenimas susijęs su muzika: pirmaisiais jo muzikos mokytojais buvo tėvas ir vyresnysis brolis, vėliau mokėsi Veiveriu mokytojų seminarijoje, kurioje buvo sustiprintas muzikos mokymas, studijavo Varšuvos muzikos institute, kur įgijo vargonininko ir dūdų orkestro vadovo diplomus.
Atkakliam, savo įsitikinimų neišduodančiam muzikui, ypač karo ir pokario metais, teko gyventi ir dirbti daugelyje vietovių: Marijampolėje, Varšuvoje, Kijeve, įvairiuose Žemaitijos miestuose (Telšiuose, Kuliuose, Viekšniuose, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje), dirbti vargonininku, chorvedžiu, pučiamųjų orkestrų vadovu, kariuomenės simfoninio orkestro vadovu, kapelmeisteriu, griežti smuiku simfoniniame orkestre, dėstyti dainavimą mokyklose, groti restoranuose ir begarsiame kine, ruošti dainų vakarus, statyti lietuviškas operetes, vaidinimus, koncertus, vadovauti moksleivių ir suaugusiųjų chorams, skudutininkams, solistams, organizuoti rajonines dainų šventes, kurti dainas chorams, skelbti straipsnius spaudoje muzikinio gyvenimo temomis.
Už aktyvią veiklą 1939 m. maestro buvo apdovanotas „Šaulių žvaigžde“. 1955 m. Albinui Jasenausui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
Meilę muzikai paveldėjo ir maestro dukros Irena Jasenauskaitė–Dylevičienė ir Teresė Jasenauskaitė–Prižgintienė. Vaikaičiai, gyvenantys JAV, taip pat muzikai: Albinas Prižgintas – vargonų virtuozas, Viktoras Prižgintas – klarnetininkas.
„Gera muzika daro žmones geresniais. Tai dvasinis maistas“ – mėgo kartoti maestro, ir dosniai dalijo jį mūsų krašto žmonėms.

Virtualią parodą rengė skaitmenintoja Loreta Norvaišienė ir muziejininkė Marina Petrauskienė

2014 metais Žemaičių vyskupystės muziejų pasiekė vieno garsiausių Žemaičių muziejininkų Vito Valatkos jaunystėje surinkti įvairūs religiniai paveikslėliai.
Paveikslėlių rinkimo data 1945–1947 m. – sutampa su V. Valatkos mokslo laiku Telšiuose, kur tam tikrą laiką jis mokėsi ir Telšių kunigų seminarijoje. V. Valatkos aktyvi muziejinė veikla prasidėjo 1947 m. Tad galima manyti, kad šis abrozdėlių rinkinys yra viena pirmųjų muziejinio darbo apraiškų šio muziejininko kelyje.
Rinkinyje 74 paveikslėliai. Patys seniausi yra iš 19 a. vidurio. Tai litografiniai, rankomis spalvinti retų šventųjų – Margaritos Antiochietės, Karolio Boromiejaus, Wilhelmo atvaizdai. Jų autorius 19 a. viduryje, Prahoje kūręs Sigmundas Rudl. Išsiskiria šventojo Karolio Boromiejaus paveikslėlis, jis didesnio formato ir panašu, jog vėliau jo pakraščiai apklijuoti auksuotu ornamentu. Rinkinyje karpiniais puošti Prancūzijoje ir Vokietijoje, garsių 19 a. pabaigos leidėjų Buasson Label, Turgis et Fils, C. Mayers ir kt. leisti paveikslėliai. Kai kurie iš jų reverse turi rankraštinius įrašus su datomis ir vardais. Ypatingu karpinių subtilumu išsiskiria šv. Pranciškaus Ksavero atvaizdėlis.
Vis tik didžiają rinkinio dalį užima lituanistiniai paveikslėliai. Tai 19 a. pabaigoje, Krokuvoje leisti paveikslėliai su lietuviškais užrašais. Tarp jų ir Juozapo Angrabaičio „Šv. Cecilija“. Daugiausiai šioje grupėjė yra 20 a. I p. paveikslėlių: kai kurie su įrašais reversuose, maldomis: “Malda iš Mišiolo už atsivertimą pagonių“, „Malda į Švenč. Trejybę“ (Jurgis Matulaitis), „Jėzaus Širdies sargyba“, „Eucharistijos karžygys“. Kai kurie tarpukario Lietuvoje leisti paveikslėliai buvo naudoti ir vėliau, po karo, ką liudija rankraštiniai įrašai.
Parodą rengė vyr. muziejininkė Alma Būdvytienė, vyr. muziejininkė, bibliotekininkė Jurgita Gustytė-Ivinskienė.

Rankšluostinės lietuvio buityje paplito nuo XIX a. Tai dekoratyvinė, nesudėtingos konstrukcijos puošmena, kabinama ant galinės arba šoninės gyvenamosios patalpos sienos netoli stalo. Žemaičių muziejaus „Alka“ rankšluostinių kolekcijoje eksponatai iš Telšių, Plungės, Skuodo, Akmenės, Mažeikių ir Kelmės rajonų. 2015 m. Žemaičių muziejuje „Alka“ vykdant projektą, finansuojamą Lietuvos Kultūros tarybos lėšomis, „Skaitmenintas kultūros paveldas. Praeitis – ateičiai“, ypač daug dėmesio skirta Etninografinių regionų metams ir Žemaitiją atspindintiems paveldo objektams. Virtualią parodą „Rankšluostinės“ rengė muziejininkė – skaitmenintoja Loreta Norvaišienė ir Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Rimkuvienė.