Exhibits

Šiais metais minime 135 metų sukaktį, kai gimė viena iškiliausių XX a. I pusės kultūrinio judėjimo Telšiuose asmenybių – Feliksas Milevičius, palikęs miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje gilų ir prasmingą pėdsaką.
Išmokęs knygrišio amato Telšių mokytojų seminarijoje dėstė knygrišybą, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. namuose įsteigė privatų knygyną. Jo iniciatyva Telšiuose 1910 m. įkurtas „skrajojantis knygynėlis“, išaugęs į „Kanklių“ draugijos bibliotekėlę. F. Milevičius pasižymėjo aktyvia visuomenine – kultūrine veikla, iniciatyvumu, gebėjimu generuoti idėjas bei rasti bendraminčių jų įgyvendinimui. 1907 m. Telšiuose įvyko pirmojo spektaklio vakaras, prie kurio aktyviai prisidėjo ir F. Milevičius. Anot jo, „tai buvo pirmas nuo scenos tartas galingas lietuviškas žodis“. 1916 m. su bendraminčiais Telšiuose įkūrė scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, iki 1924 m. jai vadovavo. 1925 m. išrinktas Telšių miesto burmistru bei perrinktas dar dvi kadencijas, vieną kadenciją buvo burmistro padėjėju. Jo burmistravimo laikotarpiu nutiestas geležinkelis Telšiai – Kretinga, pastatyta geležinkelio stotis, nutiesta ir apsodinta medžiais gatvė iki geležinkelio stoties, atidaryta amatų mokykla, pastatyta Telšių elektrinė.
Muziejuje saugomas išsamus F. Milevičiaus asmenybę ir veiklą iliustruojantis archyvas, o šviesus atminimas dar ilgai nenueis užmarštin. Archyve užfiksuoti žodžiai apie šią iškilią asmenybę: „Milevičius buvo viskuo, ko Telšiams labiausiai reikėjo“.

Algirdo Kazragio sesuo Doloresa Kazragytė, aktorė, eseistė ir dramaturgė, antrojo pasaulinio karo metais gimusi Gari kaime Jaroslavlio srityje, savo esė knygoje „Tiltas be turėklų“ apie brolį Algirdą (šeimoje vadinamą Aleliu) rašė: „Tai buvo žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ir jaunystę, turėjęs jautrią sielą, pasiruošusią daryti tik gera, ieškančią teisybės, užjaučiančią silpnuosius, nelaiminguosius. Jo gyvenimas – tai gyvenimas žmogaus, nesukūrusio nieko ypatinga, kad išliktų būsimoms kartoms. Bet žmonėms, su kuriais bendravo, kuriuos mylėjo, kuriems padėjo, jis paliko pėdsaką, kuris su metais ne tik neblėsta, o tarytum ryškėja, gilėja, įgauna vis didesnę reikšmę. […] Ir Germanto ežeras, Žemaitijos kalvos ir miškai tapo man Tėvyne Alio dėka. Aš supratau, kas tai yra savas kraštas, sava žemė. Žemaitija man ne šiaip brangi, o įstrigo į mano sąmonę, į mano širdį nusvirusiom aviečių uogom, žibutės mėliu, Germanto raibuliavimu, jūros didybe… Žemaitiška kalba man tapo vienintelė, brangi, neapsakomai tikra, temperamentinga ir švelni, nes brolis niekada jos nesigėdijo ir nesivaržė kalbėti žemaitiškai“.

„Ypatinga čia… Seniai jau. Spėjo čia per tą laiką sugriūti kelios bažnyčios, miestas ne kartą degė ir vėl iškilo, medžiais sužaliavo. O Varnelė teka… Varnių nūdiena bodėtis netenka. Gyvena dabar…

Virtualioje parodoje „Nepriklausomybės ženklai“, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, apžvelgiami kai kurie pagrindiniai tarpukario Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir gyvenimo akcentai. Kiekvieną joje esantį eksponatą galime įvardinti kaip simbolinį Lietuvos valstybės ženklą. Vieni jų mena dar tik būsimą Vasario 16-osios akto signatarą Stanislovą Narutavičių, sudėtingą kelią iki Nepriklausomybės akto ir valstybės pripažinimo, kiti žymi Nepriklausomybės kovas bei paramą, įvertinimą jų dalyviams, įamžintus trečiuosiuose drąsiai galime vadinti tikrais atkurtos tarpukario Lietuvos valstybės simboliais: pirmasis valstybės prezidentas, Lietuvos respublikos pasas, Steigiamasis Seimas, nacionalinė valiuta – litas. Pasirodo net mažu atviruku apie atkurtą valstybę galima pasakyti labai daug – jame sutelpa pagrindiniai simboliai: valstybės ir istorinė vėliavos, herbas, keletas himno eilučių. Prisimename išskirtines asmenybes, nuveiktus darbus ir įvykius, rizikingą Klaipėdos sukilimą, iš istorinės perspektyvos žvelgiant labai dviprasmišką taip ilgai trokšto Vilniaus atgavimą… Paroda užbaigiama Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimų (daugiausia pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio) vaizdais bei kitais eksponatais.

Šventinę nuotaiką kuria ne tik įžiebtos eglutės, bet ir meilę bei pagarbą spinduluojantys įrašai atviruke, kuris nuo pat savo atsiradimo buvo ir tebėra bendravimo priemonė. Parodoje eksponuojami 1902-1951 metais leisti atvirukai. Didelė dalis jų gauta iš kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912-2005), gyvenusio Plungės raj., Žemaičių Kalvarijoje. Ši senųjų atvirukų kolekcija surinkta iš Žemaičių Kalvarijos gyventojų apie 1950-1970 m.

  Parodos anotacija Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma gausi dailininko Adomo Galdiko kūrinių kolekcija. Ją sudaro kultūros mecenatės Beatričės Vasaris rūpesčiu 2002 m. iš JAV į Lietuvą parvežti dailininko tapybos darbai,…

  Parodos anotacija Muziejai ir bibliotekos yra parengę ne vieną virtualią parodą, kuri leidžia susipažinti su smulkiąja spauda, tačiau ji [smulkioji spauda] vis dar laukia įdėmaus mokslininkų žvilgsnio. Pristatome retų…

2017 m. kovo 1 d. minime žymaus telšiškio Prano Genio 115-ąsias gimimo metines. Trumpą jo gyvenimo kelią žymi šios datos: gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnų kaime netoli Telšių bajorų šeimoje. 1924 m. baigęs Telšių gimnaziją, dirbo mokytoju Mažeikiuose ir Ukmergėje, studijavo Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete, bet pablogėjus sveikatai, grįžo į tėviškę. 1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Senovės Mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936-1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes. 1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų, bandė kurti muziejų Plungėje, 1951 m. sovietų valdžios areštuotas, 1952 m. mirė Macikų lageryje.
Be poilsio dirbdamas Žemaitijos ir visos Lietuvos visuomenės naudai, Pranas Genys netausojo savęs. Gelbėdamas kultūros vertybes nuo sunaikinimo, jis pats buvo sovietų okupantų sunaikintas.
Trumpos biografijos, prasmingo gyvenimo ir tragiško likimo žmogui skirta ši virtuali paroda.

Žemaičių muziejaus „Alka“ vykdyto projekto „Senosios grafikos perlai iš Žemaitijos dvarų paveldo“ tikslas – paroda, supažindinanti visuomenę su išskirtiniais senosios grafikos kūriniais iš Džiuginėnų, Pavandenės, Bukantės, Platelių, Lekemės, Šateikių, Kretingos, Švėkšnos ir nežinomų Žemaitijos dvarų. Tai įvairių Europos šalių autorių XVIII a. pab. – XIX a. litografijos, metalo raižiniai, oleografijos, fotograviūros. Istorine prasme ypač vertingos litografijos iš gydytojo, kolekcininko, kultūros veikėjo Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) albumų, kurie 1846–1881 m. buvo leidžiami Paryžiuje, Lemersjė spaustuvėje.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė Telšių rajono savivaldybė, AB „Žemaitijos pienas “, IĮ „Getija “, A. Baltmiškio firma „Spaudos lankas“. Projekto partneriai: Žemaičių dailės muziejus, Kretingos muziejus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Renavo dvaro sodyba.
Parodą parengė projekto vadovė, Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė

Virtuali paroda parengta Žemaičių muziejuje „Alka“ įgyvendinant projektą „Užkoduotas Platelių dvaro palikimas“. Parodoje pristatomi XIX a. pr. – XX a. I p. laikotarpio dvaro archyvo rašytinio ir ikonografinio palikimo fragmentai, bei vykdant projektą atlikti rankraštinio rinkinio vertimai iš prancūzų ir lenkų kalbų.
Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba, parėmė UAB „S. Jurkus ir partneriai“ ir MB „Greitas vertimas“.
Dėkojame projekto partneriams Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai ir jo darbuotojai Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojai Aldonai Kuprelytei, Prancūzijos-Lietuvos asociacijai ir jos atstovui istorikui M. Gilles Dutertre už suteiktą paramą vykdant projektą.
Projekto vadovė – Istorijos skyriaus vyr. muziejininkė Regina Bartkienė.